Birželio 14-ąją Lietuva mini Gedulo ir vilties dieną. Tądien, 1941-aisiais, vos Sovietų Sąjungai spėjus okupuoti Lietuvą, į atšiauriuosius Rytus pajudėjo pirmieji vagonai su naujajai valdžiai neįtikusiais žmonėmis. Į būsimų tremtinių sąrašus pateko turtingesni ūkininkai, buvę nepriklausomos Lietuvos valdininkai, karininkai, inteligentai, mokytojai ir jų šeimos, nepagailėta nė mažų vaikų.

Kelionė į nežinią

Trėmimai prasidėjo 3 valandą nakties. Įsivaizduokite – miegate sau ramiai lovoje ir staiga pasigirsta beldimas. Įsiveržę uniformuoti vyrai kelia iš miego, pagal sąrašą tikrina, ar visi namie, paskui pradeda versti namus aukštyn kojom, atseit ieškodami paslėptų ginklų. Žinoma, jokių šautuvų anei pistoletų jūs neturite, tačiau uniformuotieji vis tiek išsitraukia dar vieną popierėlį ir praneša, kad vyriausybės nutarimu jūsų šeima bus išvežta „į kitas Sovietų Sąjungos sritis“… Ruoškitės – teks palikti namus ir keliauti nežinia kur.

Taip netikėtai užkluptus, vos būtiniausius daiktus suspėjusius pasiimti (ką ir kiek leis pasiimti, dažnai priklausydavo nuo atėjusiųjų suimti žmoniškumo) vyrus, moteris ir vaikus, senukus ir ligonius vedė į geležinkelio stotį, kur visus sodino į traukinius, tiksliau, grūdo į krovininius, gyvulinius vagonus. Žmonėms trūko oro, vandens ir maisto. Silpnesni, labiau pasiligoję ilgoje kelionėje čia pat ir mirdavo.  Neretai vyrus atskirdavo nuo jų žmonų bei vaikų ir siųsdavo į lagerius, kur reikėjo stiprių rankų, o jų šeimas veždavo į visai kitą Sibiro pakraštį. Daugybė vaikų savo tėčių jau niekuomet daugiau nebematė…

Dviejų mėnesių – jau „liaudies priešė“

Adelei buvo vos du mėnesiai, kai ją kartu su mama, tėčiu ir seneliais išvežė į Sibirą – mat netoli tėvų ir senelio namų glaudėsi partizanai. Buvo 1951-ųjų ruduo, vos pora metų belikę iki diktatoriaus Stalino mirties ir trėmimų pabaigos, tiktai niekas to dar nežinojo… Jie iškeliavo į tolimą Krasnojarsko kraštą, už Uralo kalnų, prie Jenisėjaus upės.

Traukiniui pajudėjus iš stoties, važiuodama pro gimtuosius kraštus, Adelės mama apalpo, pagalvojusi, kad jau niekuomet nebeišvys savo tėvų. Keturias paras išgulėjo be sąmonės. Tėvelis su siaubu svarstė, kas bus su kūdikiu, jei mama nebeatsigaus. Laimei, atsigavo.

Kelionės Adelė, žinoma, neprisimena, tačiau mama jai papasakojo. Gyvuliniame vagone važiavo 20 žmonių. Nors ir patekę į bėdą, negalvojo vien apie save, rėmė tuos, kuriems sunkiau. Parai jiems visiems duodavo 10 litrų vandens, iš jų 4 litrus nelaimės draugai atiduodavo Adelės mamai, kad ši galėtų nuprausti mažylę, pati daugiau atsigertų – juk maitinanti kūdikį mama turi daug gerti, kad turėtų pieno. Šlapius vaikučio vystyklus tėvai džiovindavo užsidėję ant pilvo. 

Pusė tremtinių – vaikai

Naujoji valdžia norėjo pirmuosius tremtinius išvežti patyliukais, per vieną dieną, „be didelio triukšmo“. Tačiau nepavyko – stotyse rinkosi vežamųjų giminės, draugai. 

Kai kurioms šeimoms ar žmonėms, įrašytiems į tremtinių sąrašus, pavyko pasislėpti ir tremties išvengti. Tačiau nuosprendžio vykdytojams žūtbūt reikėjo įvykdyti planą, surinkti reikiamą tremtinių skaičių, tad vietoj šių išsigelbėjusių suimdavo ir išveždavo kitus. Per keturias to baisiojo 1941 metų birželio dienas iš Lietuvos buvo išvežta maždaug aštuoniolika su puse tūkstančio žmonių. Beveik pusė jų buvo vaikai iki 16 metų…

Tremtiniai keliavo į įvairias tolimojo Sibiro vietas (pamėginkite rasti jas žemėlapyje): Krasnojarską, Laptevų jūros salas, Jakutiją, Altajų, Komiją… Kai kurie keliavo į rūsčią Šiaurę, kiti – į karštąjį Kazachstaną. Kaliniams teko dirbti sunkius darbus, gyventi rūsčiomis sąlygomis, badauti. Pagrindinis maistas būdavo su pelais maišyta duona. Plito ligos, daugelis tremtinių mirė, ypač silpnesnieji – ligoniai, vaikai. 

Atvykus į tremties vietą, iš nelaimingųjų dar atimdavo vertingesnius daiktus – fotoaparatus, pinigus… Gyveno tremtiniai žeminėse, barakuose, labiau tinkamuose vasarai, o ne rūsčioms žiemoms. Atvežti į plyną žemę dažnai turėdavo pasistatyti pastogę patys.  

Maitinosi pardavinėdami daiktus

Adelė teatsimena savo gyvenimo Sibire nuotrupas, nes tada buvo labai mažytė. Pamena mažytį, visai mažulytį namuką, kuriame įsikūrė vos atvažiavusi jų šeima. Prisimena, kaip gavo nuo mamos barti už tai, kad nukarpė ant palangės pasodintus pomidorus. Po poros metų valdžia leido parsivežti rąstų iš taigos miškų, tėvai susirentė didesnį namą.

Gyvenimo sąlygos tuo laikotarpiu išvežtiesiems, laimė, jau nebebuvo tokios baisios kaip tų, kuriuos ištrėmė po karo. Adelės seneliai ir tėvai pakliuvo ne į lagerį, kuriame nebūtų turėję jokios laisvės ir priversti dirbti sunkiausius, alinančius darbus. Jiems tiesiog buvo liepta gyventi čia, Rusijoje, Achaptos kaime. Bet lengva nebuvo. Adelės tėvai pradėjo dirbti javininkystės ūkyje – mama naktimis triūsė sandėliuose, tėtis dieną vairuodavo traktorių, tad nelabai vienas su kitu ir matydavosi. Reikėjo išlaikyti senus tėvus – Adelės senelius, kurie jau nepajėgė dirbti, mažąją Adelę, po poros metų gimusią jos seserį Onutę. Pirmaisiais metais už darbą jie nieko negaudavo. Laimei, turėjo įsidėję šiek tiek pinigų, pardavinėjo vietos gyventojams ką turėjo… Viena kaimynė rusė sutiko kasdien parduoti po puslitrį pieno, ir tėvai, kad išmaitintų mažylę, po truputėlį išpardavė beveik visus daiktus ir atsivežtus drabužius. Kitais metais jau pasidarė lengviau, tėvai pradėjo gauti „atlyginimą“ – kažkiek grūdų, susikasė daržą, pasisodino daržovių. Kadangi lietuviai buvo darbštūs ir sumanūs, bado šmėkla atsitraukė.

Kad galėtų pragyventi, pamaitinti vaikus, tremtiniai dirbo daug ir sunkiai. Sykį pervargusi lietuvė prigulė pailsėti sandėlyje ir žuvo – buvo užpilta grūdais… 

Beveik pusės likimas nežinomas

Pirmuosius trėmimus nutraukė prasidėjęs karas, tačiau vos jam pasibaigus, 1945 metų pavasarį, į Rytus vėl pajudėjo ešelonai su tremtiniais. Istorikai suskaičiuoja, kad iš Lietuvos buvo išvežta beveik pusantro šimto tūkstančių žmonių. Iš jų daugiau kaip trečdalis – vaikai. 

Po 1953 metų, mirus žiauriajam Sovietų Sąjungos diktatoriui Stalinui, tremtiniams po truputėlį leista sugrįžti namo (nors daugelis dar ilgam laikui liko tremties vietose). Deja, ir daugeliui paleistųjų iš lagerių draudė grįžti į Lietuvą, jie turėjo įsikurti kitose Sovietų Sąjungos vietose arba gyventi toje vietovėje, į kurią buvo ištremti, tiktai – laisvėje. Daugelis stengėsi apsigyventi kuo arčiau Lietuvos – Latvijoje, Kaliningrado srityje. Kas tik galėjo – grįžo, net ir nepaisydami draudimų. Bet tėvynėje okupantų valdžia pasitiko juos nesvetingai: buvę tremtiniai ilgai vargdavo, kol gaudavo darbą, būstą. Niekas nebeįleido jų į senuosius namus, iš kurių kadaise išvežė – tenai jau tvarkėsi kiti šeimininkai.

Beveik pusės lietuvių tremtinių likimas išvis nežinomas – jie negrįžo tėvynėn, artimieji negavo jokių žinių ir apie jų mirtį. 

Išgelbėjo arkliai

Daugelis tremtinių nepakėlė rūsčių gyvenimo sąlygų, prasto maisto, klimato: vasaros Krasnojarsko krašte buvusios labai karštos, žiemos – šaltos, gausios sniego. Sykį mama su dėde, važiuodami vežimu, pasiklydo siaubingoje pūgoje. Išgelbėjo tai, kad leido arkliams eiti, kur šie nori – gyvuliai rado kelią ir išgelbėjo žmones. 

Dėl prasto maisto, sunkių gyvenimo sąlygų sirgo ir mirė tremtinių vaikai, tik Adelę ir dar vieną mergaitę pavyko išgelbėti laiku gavus reikiamų vaistų. Padėjo ligoninėje dirbusi gydytoja, lietuvė, tikriausiai – taip pat tremtinė.

Tremtyje būta ir gražių akimirkų. Nors ir atšiauroka, vietos gamta buvusi nepaprastai graži. Adelė atsimena ryškiaspalves gėles, dailius baltutėlius beržus, žemuogėmis raudonuojančius šlaitus. Vietos gyventojai, rusai, iš pradžių buvę ne itin draugiški atvežtiems iš kaži kur „banditams“ (vaikai pribėgę trenkdavo krūtinėn ir šaukdavo: „Banditai!“), vėliau su jais susidraugavo, paremdavo, pasidalindavo maistu. Adelės dėdė nuostabiai grojo akordeonu, tad jų namuose kartais susirinkdavo kaimo jaunimas. Adelės tėveliai buvo jauni, norėjosi jiems ir pašokti, ir pasilinksminti. Adelė prisimena, kaip sykį po tokio šokių vakarėlio jos mama su kaimyne ruse šveičia, skuta grindis – tenykštės buvusios labai švarios ir tvarkingos.

Paklausta, ar gaudavo paskanauti kokių saldumynų, ar turėjo žaislų, Adelė tik nusijuokia. Jokių saldainių ar kitokių skanėstų tikrai neprisimena – pats didžiausias skanėstas buvo saldžios, prisirpusios žemuogės. Žaisdavo su lėlytėmis, susuktomis iš skudurų. Dar turėjo rogutes, su kuriomis labai gera būdavo važinėtis per didžiules pusnis. 

Senelis liko Sibire

Mirus Stalinui, po kelerių metų atėjo žinia, kad Adelės šeima jau galinti keliauti namo. Tai buvo didžiulis džiaugsmas seneliams ir tėvams, nesitikėjusiems dar kada nors išvysti gimtąjį kraštą. Tik Adelės seneliui ši žinia buvo ne tik džiaugsminga, bet ir lemtinga – iš susijaudinimo pradėjo negaluoti širdis, atgulė ant patalo ir netrukus svečioje žemėje mirė… Tad Adelės šeima Sibire dar kiek užtruko – reikėjo slaugyti, o paskui ir palaidoti senelį. Kelionę namo, skirtingai nuo pirmosios, Adelė jau atsimena – jie visi ilgai važiavo sunkvežimiu, paskui – traukiniais… Namuose, geležinkelio stotyje, jau laukė kita močiutė – mamytės mama. Visą tremties laiką ji, pati nelengvai gyvenusi, siuntė vaikams ir anūkėliams į Sibirą siuntinius – lašinius, gardžius lietuviškus obuolius.

Tik po trisdešimties metų Adelė kartu su mama ir broliu grįžo į Sibirą – parsivežti senelio palaikų. Pasivaikščiojo vietomis, kur prabėgo ankstyvoji jos vaikystė. Dabar jau pačios Adelės vaikai tokio amžiaus, kokio buvo jos tėveliai, kai jų šeimą išvežė į Sibirą. Mokosi, keliauja, džiaugiasi gyvenimu. Sibiras jiems – tolima žemė, kurioje kadaise vargo jų seneliai ir tėvai.