Kadaise, seniai seniai, mūsų krašte, kiek tik akys beužmato, girios driekėsi. O po tas girias laigė, tapseno, pūškavo ir šniokštė įvairiausi žvėrys – ne tik vilkai, kiškiai ir lapės, bet ir išdidūs taurai, galingi stumbrai, laukiniai arkliai tarpanai… Kai kuriuos dabar jau tik paveikslėliuose begalima pamatyti, nes jie seniai išmirę. Bet mano protėviai elniaragiai, tarp šakų zvimbinėdami, kartais ir stumbrui kokiam ant rago nutūpti pataikydavo, tad klausykitės, ką papasakojo mano senelis apie tuos galinguosius miškų karalius…

„SIAUBINGAS, ŽIAURIAUSIAS ŽVĖRIS…“ 

Lietuvos girių karaliumi amžininkai pelnytai vadino stambų, galingą raguotį stumbrą. Šis žvėris buvo viliojantis grobis medžiotojams, nors užklupti jį ir būdavo sunku – jautriomis savo šnervėmis stumbras iš labai toli užuosdavo žmogaus kvapą.

1523 metais rašytojas Mikalojus Husovianas parašė ištisą poemą, pavadintą „Giesmė apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę“. Joje jis apdainuoja stumbro kantrybę, ištvermę, atsargumą. Poetą žavi ir stebina šio žvėries dydis bei jėga:  

Šitas siaubingas žvėris,
Lietuvos miškų išaugintas,
Toks neregėtas ūgiu, tau pasirodys savu:
Jeigu, netekęs jėgų, jis mirdamas galvą nulenkia,
Jo tarpuragėj net gali trys vyrai susėst.

Stumbro išvaizda gali išgąsdinti ir labiausiai patyrusį medžiotoją:

Styri baisiausia barzda gaurais plačiai išdraikytais,
Akys, pasruvę krauju, žėri siaubingu rūsčiu. 
Karčiai, nuo sprando žemyn nutįsę, vėduojas ant menčių,
Dengia jie kaktą, kelius, driekias visa krūtine. 

Husovianas vadina stumbrą žiauriausiu žvėrimi, kuris „kraują praliejęs žmogaus didelę garbę įgyja“, ir vis dėlto sąžiningai pastebi, kad stumbras nepuola žmogaus pirmas, o tiktai saugo savo gyvybę. Poetas aprašo ir stumbrų įpročius – maži stumbriukai esą niekur nesitraukia nuo motinų. Šie žvėrys gyvena kaimenėmis, o bandos vadu tampa stipriausias stumbras. Dėl valdžios stumbrai kaunasi dvikovoje, ir nugalėtam varžovui tenka pasitraukti į „tremtį“. Su juo kartu iškeliauja ir jo stumbrė. Pralaimėjęs stumbras jau niekada nebebus priimtas į kaimenę, o stumbrė su stumbriukais gali grįžti kada panorėjusi.

Šis Lietuvos miškų karalius buvo geidžiamas medžioklės laimikis, jį nukovęs vyras įrodydavo savo narsą ir vikrumą. Gal todėl poetas ir rašo, kad:

Ietim iš tolo nukaut šį žvėrį neleidžiama niekam,
Uždrausta jį ir slapta, kilpas pastačius, pagaut. 
Ir tik garbingai su juo jėga kovodavo vyrai. 

Vis dėlto žmogus pasirodė stipresnis. Prieš porą šimtų metų stumbrų Lietuvoje visai nebeliko, sparčiai nyko jie ir kitose šalyse. Susirūpinę galiūnų išsaugojimu žmonės ėmė kurti jų veislynus, auginti stumbrus, kad paskui paleistų į laisvę. 1969 metais stumbrai atkeliavo ir į Lietuvą. Gamtininkai apgyvendino juos Pašilių stumbryne, Panevėžio rajone. Dabar Lietuvoje gyvena per keturiasdešimt stumbrų, beveik visi jie vėl laisvai klajoja miškuose. Stumbras yra laikomas didžiausiu šiuo metu Lietuvoje gyvenančiu žvėrimi. 

PASLAPTINGASIS „BOJANAUS JAUTIS“ 

Vieną kitą stumbrą dar galima sutikti Lietuvos miškuose, o štai artimas jo giminaitis tauras visiškai išnyko prieš 400 metų. Ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Manoma, kad paskutinioji pasaulio taurė mirė 1627 metais Jaktorovo miške, Lenkijoje.

Kadangi nuo tada niekas taurų nebematė, ilgainiui mokslininkai pradėjo galvoti, kad senoviniuose raštuose minimi tauras ir stumbras – tai tas pats gyvūnas, tik vadinamas skirtingais vardais. Tik XIX a. pradžioje žymus Lietuvos mokslininkas, Vilniaus universiteto profesorius Liudvigas Bojanus, lygindamas išlikusius gyvūnų griaučius, pastebėjo, kad tai dvi skirtingos rūšys. Tai buvo pasaulinės reikšmės atradimas, visiems laikams įamžinęs mokslininko vardą, mat nuo tada zoologai (mokslininkai, tyrinėjantys gyvūnus) stumbrą ėmė vadinti Bos priscus Bojanus, o taurą – Bos primigenius Bojanus (išvertus iš lotynų kalbos tai reiškia Senovinis Bojanaus jautis ir Pirmasis Bojanaus jautis).

Nors taurai ir išmirė, bet jų palikuonys gyvena iki šiol. Taip – tai mūsų naminės karvės ir jaučiai, kilę iš taurų, kuriuos kadaise prijaukino žmonės. Pastaruoju metu būta netgi bandymų iš naminių galvijų vėl išvesti laukinius gyvulius taurus ir taip atgaivinti išnykusią rūšį. Iš tiesų pavyko išvesti gyvulį, panašų į senoviniuose paveikslėliuose vaizduojamą taurą, bet vargu ar jį galima vadinti tikruoju tauru…  

LAUKINIAI KATĖS GIMINAIČIAI 

Štai mano senelio pusbrolis Elniaragis Iškalbusis, pasakojama, sykį nutūpė pailsėti ant smailutės lūšies ausies. Lūšiai tas visai nepatiko ir ji taip kepštelėjo mano giminaičiui letena, kad šis nusirito kūliais. Nuo to laiko šnekėdamas jis vis prarasdavo amą, tad kodėl buvo pavadintas Iškalbiuoju – manęs neklauskite, nežinau. O lūšis – labai gražus gyvūnas, pats mačiau. Šviesiai rusvą šios didelės katės kailį puošia rudos ir juodos dėmelės, o ausis – šepetėliai. Stipri suaugusi lūšis sveria iki 30 kilogramų ir gali sumedžioti ne tik mažą žvėrelį, bet ir stirną ar elnią.

Kadaise Lietuvos miškuose lūšių buvo apstu, o prieš šimtą metų garsus gamtininkas Tadas Ivanauskas jau rašė: „Šio kadaise gausaus Lietuvos gyvulio paliko tik menkos liekanos.“ Beveik išnykusios lūšys ir Europoje. Todėl dabar šios grakštuolės, nors ir plėšrūnės, yra labai saugomos. Tačiau žmonių jos vengia ir slapstosi, tad tik nedaugeliui pavyksta pamatyti šį gražų gyvūną.

Lietuvos miškuose jau nebesutiksime ir lūšies giminaičio – laukinio katino vilpišio. Būtent iš vilpišių kilo mūsų naminės katės. Vilpišys iš išvaizdos labai panašus į paprastą katę, bet kiek didesnis, ilgesniais gaurais. Laisvai gyvendamas miške, šis katinas medžiodavo smulkius gyvūnėlius ir paukščius.
  
PROTINGI IR ATKAKLŪS ARKLIAI 

Laukinis arklys tarpanas – dar vienas, visiškai išnykęs Lietuvos miškų gyventojas. Jau prieš aštuonis tūkstančius metų juos gaudė ir jaukinosi mūsų protėviai, o prieš du šimtus metų tarpanų Lietuvos miškuose nebeliko. Šie arkliai buvo neaukšti, pilki, su išilgai nugaros einančia juoda juosta, juodais karčiais, plonomis kojomis. Sunkiai prijaukinami, bet protingi ir ištvermingi. Sakoma, kad jiems nereikėdavę nė pasagų –
tokios kietos buvo šių laukinių arklių kanopos. Pavergti tarpaną galima buvo tik meile ir kantrybe, jokiu būdu ne šiurkštumu ar žiaurumu…

Šiuo metu tarpanus, kaip ir taurus, vėl mėginama atkurti – išvesti iš naminių arklių. Pirmasis atkurtas tarpanas gimė 1933 metais Vokietijoje.