1918 metų vasario 16 dieną Lietuva, iki tol daugiau kaip šimtmetį priklausiusi Rusijai, paskui – trumpam okupuota vokiečių, paskelbė atkurianti savo nepriklausomybę. Deja, pasakyti neužteko. Laisvę reikėjo iškovoti ginklu. Jaunos Lietuvos valstybės kariams teko ginti savo žemę nuo rusų bolševikų, lenkų, iš rusų ir vokiečių sudarytų bermontininkų pulkų. 

Vėliavos šventė

 1919 metų sausio 1 dieną nusiplūkę Lietuvos kariai įžengė į Vilnių ir būrys jų iškėlė Gedimino bokšte Lietuvos trispalvę – kaip laisvos Lietuvos ženklą. Netrukus Lietuva vėl prarado Vilnių, ir trispalvė nuo Gedimino bokšto buvo nuplėšta. Bet dabar, prisimenant šią datą, kasmet sausio pirmą dieną ant Gedimino kalno iškilmingai pakeliama Lietuvos vėliava.

Trispalvė – geltona, žalia ir raudona – mūsų vėliava be galo svarbi Lietuvos žmonėms. Ši vėliava dar gana jaunutė – jai nėra nė šimto metų. Tolimi mūsų protėviai nešėsi į mūšį ir kėlė pilių kuoruose visai kitokias vėliavas. 

Nusižiūrėjo į drakoną

Žmonės vėliavas naudoja jau keturis tūkstančius metų. Jų gimtinė – Indija ir Kinija. Pirmosios vėliavos visai nebuvo panašios į dabartines. Tai buvo tiesiog metaliniai ar mediniai strypai su viršuje iškaltais simboliais ar ženklais. Maždaug prieš porą tūkstantmečių prie tų strypų imta rišti ir medžiagos skiautes, kad atrodytų puošniau, ir vėliavos tapo panašesnės į dabartines.

Pirmosios vėliavos buvo naudojamos mūšio lauke kaip skiriamieji pulkų ženklai. Jos pagelbėjo atskirti priešus nuo saviškių ir vieną saviškių pulką nuo kito. Jau senovės romėnai turėjo savo legionų ženklus. Tai buvo prie medžio pritvirtintas audeklas su kokiu nors simboliu – kad ir ereliu. Tokia vėliava negalėjo plevėsuoti vėjyje. Bet sykį romėnai pamatė dakų vėliavą – drakoną su ilga besiplaikstančia uodega. Jiems taip ši vėliava patiko, kad netrukus jau ir romėnų vėliavos plevėsavo laisvai.

Užkariauti priešo vėliavą mūšio lauke buvo laikoma didžiuliu žygdarbiu, kaip ir apginti savąją. Kariai siekė šito net savo gyvybių kaina. Tad vėliavnešio pareigos buvo labai pavojingos. Galiausiai, prieš gerą šimtmetį, Pirmojo pasaulinio karo laikais, nuspręsta vėliavų mūšio lauke atsisakyti.

Kurį laiką karaliaus vėliava buvo laikoma ir valstybės vėliava. Tokiose vėliavose dažniausiai būdavo pavaizduotas valdovo herbas – liūtas, erelis arba šiaip kokie ženklai. Tik XVIII amžiaus pabaigoje sukilę prancūzai nuvertė savo karalių, paskelbė Prancūziją respublika ir pakeitė senąją monarcho vėliavą į tautinę – trispalvę juostuotą. Netrukus ir visoje Europoje įsivyravo mada valstybėms susikurti tautines vėliavas. Paprastai tai būdavo įvairių spalvų juostų deriniai. Tokią vėliavą susikūrė ir 1918 metais nepriklausomybę paskelbusi Lietuva.

Vėliavų įvairovė

Pasaulyje yra gausybė visokiausių vėliavų. Joms tirti reikalingas net atskiras mokslas – veksikologija. Vėliavas turi ne tik valstybės, bet ir įvairios organizacijos, brolijos, kartais netgi atskiri asmenys, pavyzdžiui, karaliai ar karalienės, taip pat ir renginiai – tikriausiai kiekvienas atpažintų olimpinę vėliavą su penkiais susipynusiais žiedais. Vėliavos gali būti naudojamos ir tam tikroms žinioms perduoti. Balta vėliava mūšio lauke reiškia žinią: „pasiduodame“, o prie jūros iškelta balta vėliava byloja, kad jūra rami ir maudytis joje nepavojinga. Jei paplūdimyje plevėsuoja juoda vėliava – vadinasi, bangos labai stiprios ir jūra geriau tiesiog grožėtis iš tolėliau.

Paprastai vėliavos būna stačiakampės, tačiau pasitaiko ir trikampių, kvadratinių ar iškarpytų. Ko gero, sudėtingiausia yra Nepalo vėliavos forma – tai du vienas virš kito esantys trikampiai. Vėliavos gali būti juostuotos, vienspalvės su kokiu nors simboliu, dryžuotos ar žvaigždėtos. Paprastai visos turi daugiau nei vieną spalvą. Tik Libijos vėliava yra lygutėlis žalias keturkampis. Seniausia iki šiol naudojama valstybės vėliava yra Danijos – raudona su baltu kryžiumi. Jai jau daugiau kaip šeši šimtai metų. Seniausia trispalvė – Olandijos vėliava, turinti raudoną, baltą ir mėlyną juostas.

Vėliavų specialistai – veksikologai – sako, kad kiekviena spalva vėliavose turi savo reikšmę. Tarkime, raudona reiškia revoliuciją arba drąsą bei galią, balta – taiką, žalia – jaunystę, žemę ir viltį, geltona – auksą, juoda – mirtį ir gedulą.

Vytis – vienas seniausių herbų Europoje

Kada vėliavas pradėjo naudoti mūsų protėviai, ar kokios buvo pačios seniausios mūsų krašto vėliavos, nėra visiškai aišku. Pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose lietuvių vėliava paminėta XIV amžiaus pabaigoje. Kryžiuočių metraštininkas Vygandas Marburgietis aprašė 1337 metais (didžiojo kunigaikščio Gedimino laikais) įvykusias lietuvių kautynes su kryžiuočiais prie Bajerburgo pilies. Esą tame mūšyje vienas kryžiuočių šaulys ugnine ietimi sudegino Lietuvos vėliavą. Kaip toji vėliava atrodė, žinių nėra. Kai kurie kronikų autoriai dar rašo mūsų protėvius turėjus vėliavas, kuriose buvusios pavaizduotos kažkokių žmonių galvos.

Po šimtmečio lenkų istorikas Janas Dlugošas, rašydamas apie 1410 metais įvykusį Žalgirio mūšį, jau mini, kad Vytautas į šį mūšį atsivedęs 40 lietuvių pulkų, kurie visi turėjo raudonas vėliavas. Daugumoje jų puikavosi baltas raitelis ant bėro, juodo arba obuolmušio žirgo, kai kuriose – Gedimino stulpai.

Vėlesnių laikų šaltiniuose jau neabejojama, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vėliava yra raudona su baltu raiteliu – Vyčiu.

Raitelio simbolį Lietuvos valdovai naudojo nuo senų laikų. Pirmą kartą kaip valstybės ženklas jis pavaizduotas ant didžiojo kunigaikščio Algirdo antspaudo 1366 metais. Raitelis Lietuvoje buvo valdovo simbolis, dažnai kartojęsis įvairių kunigaikščių antspauduose. XV amžiuje raitelis tapo Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės, o 1918 metais – ir Lietuvos Respublikos herbu. Dabar mūsų Vytis yra vienas seniausių valstybės herbų Europoje! 

Išgelbėjo geltona spalva

Kokia turėtų būti Lietuvos tautinė vėliava, iškilūs mūsų tautos veikėjai pradėjo svarstyti dar gerus penkiolika metų iki nepriklausomybės paskelbimo. Norėta tokia vėliava paskelbti Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės vėliavą – raudoną su baltu vyčiu. Tačiau tuo metu siautė revoliucijos, kurios savo simboline spalva rinkosi raudoną, tad daug ką atbaidė raudona Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės vėliavos spalva.

Vėliau nuspręsta būsimos Lietuvos valstybės vėliavos spalvas parinkti iš tautinių audinių. O mūsų tautiniuose drabužiuose ir juostose daugiausia žalios ir raudonos spalvos. Todėl pirmasis vėliavos variantas buvo dvispalvis: žalia ir raudona. Bet daug kam tokia vėliava pasirodė pernelyg tamsi ir niūri.

Tuomet archeologas Tadas Daugirdas pasiūlė tarp žalios ir raudonos spalvų padaryti plonytę geltoną juostą, kuri simbolizuotų aušrą. Tuomet vėliava atrodytų gyviau, ryškiau ir gražiau. Galiausiai nuspręsta, kad Lietuvos vėliavoje visų trijų spalvų turi būti vienodai. Taip ir atsirado mūsų trispalvė. Sakoma, kad geltona spalva joje reiškia saulę, šviesą ir gerovę, žalia – gamtos grožį, laisvę ir viltį, o raudoną – žemę, drąsą ir pralietą už Tėvynę kraują.

Kai 1940 metais Lietuvą okupavo Sovietų Sąjunga, senoji vėliava buvo uždrausta. Vietoj jos gavome raudoną, baltą, žalią su pjautuvu ir kūju, panašią į kitų sovietinių respublikų vėliavas.

Laisvos Lietuvos vėliava – trispalvė – Tėvynę mylinčių žmonių širdyse išliko laisvės simboliu. Svarbiomis Lietuvai datomis – ypač Vasario 16-ąją – atsirasdavo drąsuolių, kurie, nepaisydami draudimų ir gresiančių bausmių, iškeldavo trispalvę ant kokio aukšto pastato ar bokšto, kad visi ją pamatytų ir prisimintų kadaise laisvoje šalyje gyvenę. Kai Sovietų Sąjungoje prasidėjo atšilimo laikotarpis, vadinamoji „pertvarka“, ir žmonėms bei tautoms leista laisviau reikšti savo nuomonę, vienas iš pirmųjų lietuvių tautos troškimų buvo susigrąžinti savo vėliavą. Tai pavyko padaryti dar prieš atkuriant nepriklausomybę. 1988 metais trispalvė vėliava vėl suplevėsavo Gedimino pilies bokšte.