Smagu vėl su jumis susitikti čia ir dabar – XXI amžiuje. Šį kartą papasakosiu apie mergaitę, kuri taip pat gyvena XXI amžiuje, bet tokioje ateityje, kai skrydžiai į Saulės sistemos planetas – Marsą, Venerą, net į Jupiterį – kasdienybė. O ir ateivių iš kosmoso pačioje Žemėje – nors vežimu vežk! Todėl vaikai, užuot paskambinę raganai žiežulai, netyčiom surenka marsiečių pasiuntinybės numerį. Kada nors taip tikriausiai elgsis ir jūsų anūkai, todėl ne pro šalį jau dabar pasižvalgyti po pasaulį, kuriame jie gyvens. Arba – kuriame gyventumėte jūs, jei kas nors rytoj išrastų laiko mašiną. Tokia „laiko mašina“ – tai mūsų vaizduotė.

Taigi pristatau rusų rašytojo Kirilo Bulyčiovo knygas „Žemės mergaitė“ (1986) ir „Nenuorama. Mergaitė iš ateities“ (1998) – apie tą pačią Alisą, kuri iki trejų metų buvo mergaitė kaip mergaitė, o paskui, po susitikimo su dinozauru Brončiu, ėmė labai neįprastai elgtis – įsigudrindavo dingti pačiu netinkamiausiu metu arba visai netikėtai padarydavo drąsų atradimą, neįkandamą net žymiausiems mokslininkams.

Alisos tėtis dirba zoologijos sode. Jis – kosmobiologas. Ir štai baigus antrą klasę Alisai pasitaiko puiki proga per vasaros atostogas skristi su juo į kosmosą ieškoti retų gyvūnų. Čia ir prasideda didysis nuotykis. Mat ekspedicija drauge aiškinsis, kur dingo trys garsūs kapitonai ir jų kosminis laivas „Mėlynoji žuvėdra“. O kur kapitonai – ten ir kosmoso piratai! Bet kol paaiškės ši paslaptis, dar teks įminti mįslę, kur pasislėpė galvūzai, kur slapstosi Tuščiosios planetos žuvys, prašnekinti vienintelį likusį gyvą paukštį Šnekorių, pavaišinti ananasais tarsi iš niekur jų kosminio laivo šaldytuve išdygusius Šešineros planetos gyventojus, kuriems laiko mašina yra pats liūdniausias išradimas, išgydyti paralyžiuotus robotus, apsilankyti Palaputros planetos kolekcininkų turguje… Va čia galime stabtelėti ir truputį po jį pasižvalgyti. Palaputros turguje galima įsigyti pačių įvairiausių gyvūnų. Atsargiai, neapsirikite: galite supainioti, kuris iš dviejų keistų padarų – gyvūnas, o kuris – protingas jo savininkas. Be to, ir patys prekeiviai linkę šiek tiek pagudrauti. Kaip patikrinsite, ar akvariumas iš tikrųjų pilnas nematomų žuvų, kurios tokios greitos, kad net neįmanoma apčiuopti? Tuo gali patikėti nebent Alisa. Už tai ji gauna dovanų kepuraitę, kurią užsidėjusi tampa nematoma – pravers vaikantis kosmoso piratus. Visai kaip stebuklų šalyje, ar ne?

Ateitis iš tikrųjų mums atrodo kaip stebuklų šalis… Štai vienoje iš planetų atgyja perskaitytų knygų herojai. Pasirodo, viską galima paaiškinti moksliškai: ten gyvena į akmenėlius panašios būtybės, galinčios atkurti matytų daiktų ar žmonių kopijas ir net tai, apie ką tie žmonės pagalvoja. Alisa mano, kad tos planetos gyventojai taip elgiasi nuobodžiaudami – guli sau ant plikos žemės ir liūdi, o koks nors svečias jiems – nuostabi pramoga. Šiaip ar taip, tai padeda sekti trijų kapitonų pėdsakais. Kiekvienoje aplankytoje planetoje – koks nors ženklas, kad jų čia būta. Kelionė darosi vis paslaptingesnė ir pavojingesnė, kol galų gale trečiojoje Medūzos sistemos planetoje jų laukia pati didžiausia staigmena. Kokia – paskaitykite patys.

O aš imu į rankas antrąją knygą apie tą pačią Alisą – „Nenuorama. Mergaitė iš ateities“. Jau pats pavadinimas sako, kad ir čia nuobodžiauti neteks. Nebent pačiame pirmajame puslapyje, kur Alisa, mokydamasi marsiečių kalbos, ima dūsauti, kad štai jau net dvi (!) valandas ničnieko nenutinka. Ar jums taip yra buvę? Et, vis tiek pamatyti pro langą tikrų tikriausią drakoną mums nepavyktų. O štai Alisa pamatė. Ir nieko nuostabaus. Vėlgi viską galima paaiškinti moksliškai – ateityje, pasirodo, yra ne tik kosminių zoologijos sodų, bet ir pasakų draustinis, iš kurio ir atpėdino tas drakonas. Pasirodo, kažkada buvo dar vienas Žemės istorijos periodas – legendų epocha tarp trečiojo ir ketvirtojo ledynmečio. Tada Žemėje buvo gausu tikrų tikriausių drakonų, burtininkų, džinų, raganų, nykštukų ir kalbančių žvėrių.

Slenkant ledynams, oras grėsmingai atšalo ir visi jie išnyko. Tačiau sukūrus laiko mašiną kai kuriuos pavyko išgelbėti. Buvo įkurtas pasakų draustinis, į kurį persikėlė nykštukai, fėjos, Miegančioji Gražuolė, Batuotas Katinas ar Snieguolė… Ten, tame draustinyje, vaikštinėja Vilkas ir pasakoja visiems apie morkas ir meilę kiekvienam gyvam padarui, o iš tikrųjų tik ir tyko sušlamšti kokį patiklų zuikį ar Raudonkepurę su visa senele. O Senelis Šaltis tupi šaldytuve. Į tai galima tik pasižiūrėti ir tik iš tolo, kad nesutrukdytumėte pasakų herojams. Tačiau Alisai tenka neįprasta užduotis – apsimesti pasakų veikėja ir išgelbėti Ivaną Caraitį – patį pasakų draustinio direktorių! – iš klastingų apsimetėlio burtininko Kandžiandros pinklių, kuris yra sumanęs iš to draustinio smarkiai pasipelnyti – pavyzdžiui, imti po tūkstantį auksinių iš kiekvieno princo, kuris norės pabučiuoti Miegančiąją Gražuolę. Taigi vėl pakvimpa pavojais.

Beje, į knygą „Nenuorama. Mergaitė iš ateities“ sudėtos net trys apysakos, o trečiojoje Alisos nuotykiai tęsiasi jau ne Žemėje, o planetoje, dėl klajokliško būdo pavadintoje Valkata. Šią planetą gaubia paslaptis: pasirodo, ji yra dirbtinė, tačiau ją sukūrę gyventojai prapuolė. Kur – reikia išsiaiškinti. Nuo to priklauso net pačios Žemės ir žmonių likimas! Bet viskas baigsis gerai – juk Alisa yra ne tik nenuorama, bet ir sumani ir išradinga… Kaip ir jūs. Nesvarbu, kad nemokate marsiečių kalbos ar nevykstate į ekspedicijas ieškoti keistų gyvūnų kosminiam zoologijos sodui, kad nesate matę nė vieno gyvo kosminio pirato, kad į jūsų rankas nepateko paslaptingas violetinis rutulys. Ką nors įdomaus vis tiek veikiate. Čia ir dabar.