Apsėdo Peliuką mintis apie dangų,
Kuris matės žydras tiesiog jam pro langą.
Jis siuvo ir kirpo, klijavo ir rišo, –
Ir taip visą dieną – net valgyt pamiršo.

Ir štai kitą rytą ant kalno stataus
Sulaukė jis vėjo gana palankaus.
Pakilo į orą ir nusklendė sau –
Truputį vėsoka, bet nieko baisaus…

Iš pradžių ausyse jam švilpė tik vėjas
Ir nieko Peliukas aplink negirdėjo,
Ir netgi nematė kurį laiko tarpą,
Nes kaip tik buvo stipriai užsimerkęs.

Nustojęs bijoti, šiek tiek apsipratęs,
Pamatė Peliukas, ko buvo nematęs:
Jis skrido virš upės, virš miško tankaus
Ir matė mažytes lapes iš dangaus.

Jos bėgo takeliais baisiausiai siaurais
Ir rodės visai nepiktais padarais.
Laukai su gėlėm atrodė jam gražūs –
Į jo mėgstamiausią chalatą panašūs.

Sutiko beskrisdamas antis gal tris,
Pakalbino jas, bet ar jos atsakys?
Ir dar būtų skraidęs, tik štai dingo vėjas,
Kad nors pagalvot apie tai būtų spėjęs…

Staiga kažkoks medis kad šoko jo link
Ir garsas neaiškus, lyg dantys, tik klinkt!
Atrodo, būsiu nusileidęs, pamanė sau Peliukas,
Gerai, kad pats nenukentėjau, tik uodegos galiukas.

Namo sugrįžo jis vėlai (mat medis aukštas buvo),
Nusprendęs šįkart sukonstruot tikrus sparnus – lėktuvo.

Piešė ir rašė Lina Jakučionytė