Obels senos šakos
Nulinko nuo vėjo,
Kuris dar ir atpūtė
Gelsvą rugsėjį.

Peliukas nusprendė –
Reik eit obuolių,
Dabar prisirinkt jų
Lig valiai galiu.

Jis skynė ir skynė,
O šakos lingavo,
Viena trenkė nosin
Ir ausį užgavo.

Nekreipdamas dėmesio
Į sunkumus,
Parsinešė obuolius
Jis į namus.

Ir valgė juos tol,
Kol dantys atšipo, –
Daugiau į tą medį
Peliukas nelipo…