Taip patraukė mane rudens grožis ir jo keistas rimtumas, kad pradėjau vėl dažnai galvoti apie muzikos reikšmę mūsų gyvenime. Apie įkvėpimą, kurį suteikia mums nepakartojami muzikos kūriniai…
Kiek daug stygų mano voratinklyje! Bet ar jūs buvote kada nors simfoninio orkestro koncerte? Kai lauke vis šalčiau, koncertų salėse vis dažniau įvyksta stebuklų, patikėkit! Siūlau susipažinti su orkestro istorija ir dabartimi, o paskui būtinai pamatyti ir išgirsti visa tai gyvai, iš tikrųjų…

Kaip atsirado orkestras?
Žmonės pradėjo groti kartu pastebėję, kad taip yra ir linksmiau, ir lengviau išgauti įvairius garsus bei jų derinius. Pirmieji ansambliai susibūrė prieš kelis tūkstančius metų.
Orkestrų ar ansamblių sudėtis ilgai nebuvo nustatyta. Viduramžiais savo muzikantus turėjo bažnyčios, vėliau – didikai. Paprastai jų būdavo tiek, kiek galėdavo išlaikyti orkestro savininkas. Kuo turtingesnis didikas – tuo daugiau muzikantų. Pirmasis orkestras, panašus į šiandienos, suburtas XVII amžiuje.
Bėgant laikui kompozitoriai tobulino orkestro sudėtį, įtraukdami vis naujų instrumentų.

Ko ir kiek reikia orkestrui?
Dabar orkestrą sudaro 80–100 žmonių. Yra 3 pagrindinės instrumentų grupės: styginiai, pučiamieji (variniai ir mediniai) bei mušamieji.
Daugiau nei pusė orkestro narių griežia styginiais instrumentais. Taip yra todėl, kad 5 smuikų garsas silpnesnis nei, pavyzdžiui, vieno trimito. Kuo daugiau naudojama pučiamųjų instrumentų, tuo daugiau reikia styginių.

Didžiausias orkestras
Muzikos kūrinio autoriui labai svarbu, kad grotų tam tikra instrumentų sudėtis. Kiekvienas instrumentas turi savo tembrą – nuotaiką, spalvą.
XX amžiaus pradžioje buvo atlikta „Tūkstančio simfonija“, sukurta Gustavo Malerio, kurią grojo net 14 kartų didesnis nei įprasta – 1310 atlikėjų – orkestras. Dabar šį kūrinį atlieka „tik“ 500 muzikantų.

Nuo kaulo ligi kompiuterio
Seniausi pasaulyje muzikos instrumentai yra mušamieji. Manoma, kad jie buvo gaminami iš kaulų. Būgno signalai reikšdavo įvairius ženklus, pavyzdžiui, kad visi turi susirinkti ir išklausyti vado įsakymo.
Pirmieji kompozitoriai buvo dar akmens amžiaus žmonės, pastebėję, jog beldžiant viena lazda į kitą galima išgauti įvairius garsus, ir ėmę juos derinti. Šiandien kompozitoriai naudoja ne tik įprastus muzikos instrumentus, bet ir elektronines priemones, kompiuterius, akmenis, rašymo mašinėles ir kitus daiktus.

Kas groja žemiausiai?
Kuo instrumentas didesnis, tuo žemesnį garsą juo galima išgauti. Ne veltui tokiu žemu balsu mauroja dviejų metrų aukščio kontrabosas, kuriuo griežiantis muzikantas net turi pasilipti ant specialios kėdės, o štai mažas varpelis skamba plonai ir šaižiai. Tačiau patys žemiausi ir aukščiausi garsai orkestre išgaunami pučiamaisiais instrumentais. Tai kontrafagotas, kurio sulankstytas vamzdis ilgesnis nei 5 metrai, ir apie 33 cm fleita piccolo (it. piccolo – mažoji).

Kodėl pirmasis – smuikas?
Svarbiausias vaidmuo po dirigento tenka pirmajam smuikui, dar vadinamam koncertmeisteriu. Jis sėdi dirigento kairėje, prie scenos krašto, iš kur jį lengvai mato ir dirigentas, ir muzikantai. Pirmasis smuikas atidžiai seka kiekvieną dirigento judesį, groja labai išraiškingai, kad įkandin jo galėtų sekti visas orkestras.
Kurį laiką nebuvo aišku, kuris instrumentas turi tapti orkestro lyderiu. Vėliau imta pasitikėti pirmuoju smuiku. Viena priežasčių – smuikai yra gausiausia orkestro grupė, grojanti beveik visą kūrinio laiką. Kiti instrumentai turi retkarčiais prisitaikyti prie smuikų.

Lemiamo balso savininkas
Prieš koncertą arba spektaklį operos teatre galima išgirsti tikrą muzikos instrumentų šurmulį. Muzikantai kartoja svarbiausias kūrinių vietas, kad apšiltų pirštai ir galėtų itin gerai pagroti per koncertą.
Staiga viskas nutyla – reikia suderinti instrumentus. Skamba vienintelis garsas: obojaus atliekama nata la. Pagal šią natą savo instrumentus turi suderinti kiekvienas muzikantas. Menkiausias derinimo netikslumas gali sugadinti viso orkestro skambesį.
Ši svarbi pareiga suteikti toną visam orkestrui patikėta pučiamajam instrumentui obojui todėl, kad jo garsas yra lengvai girdimas.
Pats obojus derinamas pasitelkiant specialių prietaisų, kamertonų, skirtų atkartoti tam tikros gaidos aukštį, pagalbą. Kai dar nebuvo išrastas kamertonas, muzikantai pasikliaudavo savo intuicija ir tik apytiksliai susiderindavo instrumentą.

Tikslus natos la aukštis apskaičiuojamas hercais (Hz) – virpesiais per sekundę. Įdomu, kad muzikai susiginčijo, kokia turi būti tikroji la. Dažniausiai tai laikoma 440 Hz nata, bet, pavyzdžiui, japonams ji kiek aukštesnė – 442 Hz, o aukščiausią la griežia vokiečiai ir austrai, pakeldami jos skambesį iki 445 Hz.

Orkestro muzikantai sėdi taip, kad visi lengvai matytų dirigentą ir pirmąjį smuiką.