Muzikos instrumentams tiek pat metų kiek ir žmonijai. Pirmasis muzikos instrumentas, be jokios abejonės, buvo žmogaus balsas. Mūsų gerklėje yra labai plonos ir tvirtos balso stygos. Norėdami išleisti kokį nors garsą, sutraukiame ryklės raumenis ir pro balso stygas pučiame orą. Virpėdamos balso stygos sukelia garsus, kurių stiprumas ir tonas priklauso nuo išpučiamos oro srovės stiprumo. Dažniausiai mes tai darome nesąmoningai – tiesiog kai norime šnekėti ar dainuoti, atsiranda garsas.

Kombinuodami įvairiausius garsus, žmonės sugalvojo ir kalbą, o tam tikri maloniai skambantys garsų deriniai buvo pavadinti muzika. Bet garsas būtų bevertis, jei nebūtų klausos organo – ausies. Balso stygų virpėjimo sukeltos garso bangos sklinda ir susidurdamos su kliūtimis po truputį silpnėja. Jeigu du žmonės stovės per 300 metrų vienas priešais kitą – matys vienas kitą, bet greičiausiai negirdės, nes garso banga, išėjusi iš vieno žmogaus burnos, nuslops dar nepasiekusi kito. Tačiau jeigu jie prisiartintų per 50 metrų – laisvai susikalbėtų. Garso banga, pasiekusi žmogaus ausis, suvirpina jų viduje esančią ploną, bet taip pat labai stiprią membraną (ausies būgnelį). Virpesiai nervų tinklu perduodami į smegenis ir žmogus supranta, kas jam sakoma. Žinoma, jei tik moka to kito žmogaus kalbą. Jeigu ne – jis girdės tik daugiau ar mažiau jam patinkantį garsų derinį.

Kai žmonėms ėmė nebeužtekti vien tik balsu išgaunamų garsų – jie išrado daugybę muzikos instrumentų.

…džyrinti

Tai: smuikas, kanklės, gitara, bandža, arfa, kontrabosas, liutnia ir dar daugybė instrumentų, kuriais garsas išgaunamas vibruojant stygoms. Vienas pirmųjų styginių instrumentų buvo pats paprasčiausias lankas. Kai kurios afrikiečių gentys dar ir dabar tais pačiais lankais ir šaudo, ir groja. Iš pradžių žmonės tiesiog džyrindavo jį kitu lanku. Vėliau sugalvojo prie lanko pritaisyti molinį puodą, kokoso riešuto kevalą ar medinę dėžutę – virpinamų stygų skleidžiamas garsas pirmiausia patenka į tuščiavidurio daikto vidų ir tik tada, daug kartų sustiprėjęs, išsiveržia lauk. Styginiais instrumentais grojama smičiumi (lazdele, prie kurios pritvirtinti įtempti arklio uodegos ašutai), pavyzdžiui: smuiku ar kontrabosu, arba tiesiog pirštais: gitara, kanklės.

Atsiradus elektrai, buvo išrastos elektrinės gitaros ir smuikai. Šiuose instrumentuose garsas sustiprinamas elektriniais stiprintuvais ir perduodamas į garsiakalbius. Elektriniais instrumentais galima groti labai garsiai. Lietuvoje populiariausias styginis instrumentas yra kanklės.

…kalti

Įdomu, kad daugelis klavišinių instrumentų – taip pat styginiai, tik taip neatrodo, nes jų stygos paslėptos korpusuose. Tai: klavesinai, pianinai, fortepijonai ir kt. Paspaudus pianino klavišą judesys perduodamas mažam plaktukėliui, kuris daužteli ištemptą stygą – pasigirsta garsas, sustiprintas didžiulėje lakuotoje pianino dėžėje. Paspaudus kitą klavišą – kitas plaktukėlis daužteli kitą stygą, trečias – trečią ir taip toliau.

Šiuolaikinėje muzikoje labai dažnai naudojami elektriniai klavišiniai instrumentai – juose stygų nėra, garsai išgaunami daugybe mikroschemų. Senovėje buvo gaminami labai prabangūs klavesinai ir kiti klavišiniai instrumentai – jų korpusus gamindavo iš rečiausių medžių rūšių, o klavišus – iš dramblio ir vėžlio kaulo.

…mušti

Mušamųjų instrumentų šeima – labai gausi. Tai patys įvairiausi būgnai, būgneliai, gongai, varpai, barškalai, žvangučiai, metalofonai ir kt. Grojant jais garsas atsiranda nuo smūgio vibruojant ant instrumento ištemptai membranai ar visam instrumento korpusui. Būgnų būna įvairių: tuščiaviduriai mediniai, metaliniai, moliniai cilindrai, aptempti gyvulių oda ar plastiku. Priklausomai nuo odos storio ir korpuso formos, išgaunami duslesni ar skardesni garsai. Būgnai paprastai mušami rankomis arba lazdelėmis – tai ritminis instrumentas.

Pirmieji tokio tipo instrumentai buvo akmenys, į kuriuos mušdavo ritmą akmenimis, kaulinėmis ar medinėmis lazdelėmis. Išmokę lydyti metalą, žmonės pasigamino varpus. Jų gamyba labai sudėtinga, tačiau varpas skamba labai garsiai. Juos įtaisydavo bažnyčių bokštuose, kad visi miesto žmonės žinotų, kada rinktis pamaldų. Neretai varpais mušdavo laiką, pranešdavo apie artėjantį pavojų. Derinant didelius ir mažus varpus atliekami varpų muzikos koncertai. Įvairiausi žvangučiai ir barškučiai buvo labai paplitę Lietuvoje. Juos pasigaminti labai paprasta – tereikia į kokį metalinį ar medinį indą pripilti žirnių ir užkimšti. Gauname barškutį, kuriuo galima mušti ritmą. Taip pat grojama brūkliais, tarkomis, dvirankiais pjūklais ir kitais įrankiais.

…pūsti

Fleitos, vargonai, armonikos, saksofonai, trimitai, triūbos, ragai, birbynės, dūdmaišiai priskiriami pučiamiesiems instrumentams. Jau pats pavadinimas sako, kad garsas grojant jais išgaunamas pučiant. Orą pučia žmogus (fleita, birbynė) arba dumplės (armonika, vargonai). Grodamas dūdmaišiu muzikantas iš pradžių pripučia odinį maišą oro, o paskui, spausdamas išsipūtusį maišą alkūne, nukreipia oro srovę į pritaisytą dūdelę. Fleitos – labai seni instrumentai, kai kurios jų iki mūsų dienų išliko beveik nepakitusios. Tai paprasčiausios tuščiavidurės bambuko lazdelės su keliomis skylutėmis. Užspaudžiant arba atleidžiant skylutes išgaunamas skirtingas garsas.

Vėliau išrasti pučiamųjų orkestrų instrumentai daug sudėtingesni – jų būna metalinių, su daugybe klavišų, o stiprų garsą sukelia nuo oro srovės vibruojantis lankstus liežuvėlis.
Tokie yra pagrindiniai muzikos instrumentų tipai. Šiais laikais muzika dar kuriama kompiuteriais. Muzikos kūrimo programose yra garsų bankai, kur galima rasti įvairiausių garsų: nuo arklių žvengimo iki mašinos stabdžių cyptelėjimo ar musės zvimbimo. Groti taip pat galima pučiant į tuščią butelį ar tarp pirštų suspaustą žolės stiebelį. Vietoj būgno puikiausiai tinka tuščias kibiras, o vietoj metalofono – keletas įvairių metalinių daiktų. Žodžiu, jeigu nori groti – instrumentą visada rasi.