Sveiki, muzikos bičiuliai! Šįkart siūlau jums interviu su žmogumi, kuriančiu tokią muziką, kuri prieš porą savaičių buvo įvertinta Berlyne – per MTV apdovanojimus. Turbūt nė nereikia sakyti, kas tai. Tai mūsų Jurga Šeduikytė – geriausia Baltijos šalių atlikėja! Paskaitykite, apie ką su Jurga kalbėjomės prieš pusantrų metų „Bitutės“ žurnale. 

Kada pradėjai dainuoti?
Neskaičiuojant pačių pirmųjų riksmų pamačius pasaulį, muzikos mokykloje. Visada labiausiai patikdavo kurti savo dainas, o ne niūniuoti žinomas melodijas.

Ką mėgdavai veikti vaikystėje?
Labai mylėjau gyvūnus, todėl esu partįsusi namo kokį šimtą aklų ir sveikų kačiukų, šuniukų, sliekų… Daugelį teko grąžinti ten, kur radau, o kelis iš jų auginau ir labai tuo džiaugiausi. Dar labai mėgau šokti – šis pomėgis iki dabar neduoda ramybės, todėl ėmiau lankyti šiuolaikinių šokių studiją. Mėgau piešti, vaidinti, žaisti ir daug kitų dalykų, kuriuos visus tik vaikai suspėja nuveikti .

Su suaugusiaisiais tenka bendrauti kasdien, o su vaikais – ar dažnai? Kuo šis bendravimas kitoks?
Jei tavo muzikos klausosi suaugusieji – smagu. Jei dar ir vaikai – tai jau labai didelis laimėjimas. Vaikai yra pati kritiškiausia publika. Jei „užkabina“ – klausosi, jei iš dainų „lenda“ nenuoširdumas ar tau nepatinka dainuoti, ilgai vaikų dėmesio neišlaikysi.
Bendravimo su vaikais patirtį turiu nemažą – esu septyniskart teta. Su kiekvienu ben-draujame kažkiek kitaip, bet visi jie nuo suaugusiųjų išsiskiria aktyvumu ir teigiamu požiūriu į gyvenimą.
Dabar Lietuvoje labai populiarūs įdomūs sceniniai vardai. Kodėl likai tiesiog Jurga?
Vieną kartą jau sakiau – „Slyva“ nebūsiu . Dainuoju tas dainas, ties kuriomis galiu nuoširdžiai dėti savo parašą. Todėl ir vadinuosi savo vardu. Tai nėra vienetinis projektas – tai mano pasirinktas gyvenimo kelias.

Kokios muzikos klausaisi laisvalaikiu? Koks Lietuvos atlikėjas mėgstamiausias?
Klausausi visko, kas įkvepia. Tačiau būna laikas, kai labiausiai įkvepia tyla. Klausomai muzikai esu labai reikli – mėgstu dainas su aiškia nuotaika. Tokia man yra Stingo, Peterio Gabrielio muzika. Taip pat patinka stiprūs ar originalūs balsai – Skin, Fiona Apple, „Cocteau Twins“ projektas, Davido Bowie. Tai tik keletas iš daugelio. Lietuvoje išskirčiau Daivutės iš „Saulės kliošo“ ir Igorio iš „Lemon Joy“ balsus.

Dažnai bendrauji su kitais atlikėjais. Kurie iš jų laiko save tikromis žvaigždėmis, o kurie yra paprasti žmonės? Kuriems priskirtum save?
Įvardinęs nieko nepakeisi. Be to, nemėgstu štampų – žmonės juk keičiasi. Vieni iš jų taip ir lieka su svajone kada nors tapti žvaigžde, kiti tyliai dirba savo darbą ir atsižada svajonės, treti pasiekia viršūnę, bet išlieka savimi. Manau, kad visose srityse yra „žvaigždžių“ – jų akys dega, jie tiki tuo, ką daro, ir jais norisi sekti, pasikalbėti su jais. Jie nuoširdžiai sutrinka pavadinti žvaigždėmis.

Kaip atrodo tavo „eilinė“ diena?
Kiekvienoje dienoje stengiuosi būti muzikoje. Jei nekuriu, po ranka turiu savo didįjį sąsiuvinį, klausausi muzikos, žmonių, pasaulio garsų. Vieną kartą atvėręs savyje kūrybai kelią, turi saugoti, kad ateityje jo kas nors neužgriozdintų. Kartais pamirštu pavalgyti, skaitau knygas, dirbu darbus, repetuoju, valausi dantis ir t. t.

Ar labai baisu užlipti į sceną? Ką jauti dainuodama didžiulei miniai?
Kai pirmą kartą kopiau į sceną, maniau, kad pamiršiu viską, ką turiu ten nuveikti. Bet žinojau, kad tik susidūręs su savo baime gali ją nugalėti. Didžiulė minia įkvepia, bent jau dainuoti kartais yra lengviau nei labai reikliai kamerinei publikai, kai klausosi mažiau žmonių.

Kodėl nusprendei nedalyvauti „Eurovizijoje“? Už kurį atlikėją atiduotum savo balsą?
Šio klausimo nesprendžiau – tiesiog neatėjo laikas, o gal ir iš viso neateis. Apie balsavimą irgi labai negalvojau – mano pareiga šiais metais buvo kuo nešališkiau pristatyti Lietuvos atlikėjus.

Ar daug lieka laisvalaikio? Ką tada veiki?
Laisvalaikis yra tada, kai miegu . Kiekviena diena, kiekviena smulkmena, kiekvienas sutiktas žmogus gali prisidėti prie netikėto dainos teksto ar muzikos gimimo, todėl galiu sakyti, kad dirbu ilsėdamasi arba poilsiauju dirbdama.

Kokia buvai mokinė: padūkusi išdaigininkė ar rami mergaičiukė?
Rami, bet tik iki tol, kol neatsirasdavo proga pasiausti. Antroje klasėje buvau tokia pasiutusi, kad buvau priimta net į berniukų būrį. Vienam iš jų sykį gerokai kliuvo už kasų tampymą – tada gavau Geležinės Rankos pravardę. Nors dažniausiai būdavau tylesnė nei kitos klasės mergaitės.

Jei pagautum auksinę žuvelę, kokį norą paprašytum išpildyti?
Kad leistų toliau veikti tai, kas labiausiai uždega, kad nepritrūktų jėgų. Ir dar paprašyčiau, kad žmonės nenusimintų.

Ačiū už pokalbį!