Sveiki, malonūs muzikos klausytojai ir vertintojai!!!

Pirmiausia noriu pranešti, kad nuo šiol prasideda „Bitutės“ muzikos grupės rinkimai!!! Jūs visi galite rinkti ir, svarbiausia, patys patekti į mūsų grupę, kurios nuotrauka bus spausdinama kiekviename žurnalo numeryje. Taigi, kiekvieną mėnesį jums reikia atsiųsti man du mažus sąrašus: geriausių (jūsų manymu) muzikantų (dainininkų, grupių, chorų arba orkestrų) penketuką ir jums labiausiai patinkančių dainų trejetuką. BŪTINAI atsiųskite ir savo nuotrauką! O mano sumanymas, vaikai, yra toks: per Kalėdas jūsų laukia staigmena – visi rinkimų dalyviai atsidurs vienoje scenoje su savo mėgstamiausiais muzikantais ir muzikos tinklo puslapyje mūsų grupė atliks geriausią Kalėdų dainą! Kaip visa tai įvyks – patys pamatysite.

Aš visiškai susipainiojau tarp elektros laidų ir visokių keistų schemų! O viskas tik dėl to, kad išsiaiškinčiau, kas yra elektroninė muzika ir kuo ji ypatinga. Laimei, likau gyvas ir kai ką galėčiau papasakoti jums.

Žmogų visada jaudino ne tik pati muzika, bet ir garsai, iš kurių ji susidaro. Visais laikais šalia kuriančių gražiausius kūrinius kompozitorių gyveno ir dirbo žmonės, į muziką žiūrintys kaip į atskirą mokslą. Viena iš jų tyrinėjimų sričių buvo ir eksperimentai su garsais. Žmonijos mokslo pasiekimai atvėrė garsų tyrinėtojams neribotas galimybes, ypač po to, kai maždaug prieš 200 metų buvo atrasti elektros gaminimo būdai naudojant magnetus. Mokslininkai iš karto pastebėjo, kad elektros energiją galima paversti garsais, sukuriant elektrinius virpesius. 1870 metais Amerikoje pasirodė pirmieji elektroniniai muzikos instrumentai. Žinoma, jie visai nebuvo panašūs į šiuolaikinius sintezatorius, kurie gali ne tik atkartoti bet kokį garsą, bet ir sukurti visiškai nepakartojamus garsus. Tačiau eksperimentai su elektroniniais garsais jau tada, daugiau nei prieš šimtą metų, pranašavo didžiulį perversmą muzikos pasaulyje.

Kai XX a. pradžioje buvo sukurtos elektroninės ritmo mašinos, tai buvo dabartinės šokių muzikos pradžia. Viena iš mokslininkų svajonių – sukurti dainuojantį robotą. Ir 1930 metais sėkmingai pagamintas elektroninis klavišinis instrumentas, kuris galėjo „kalbėti“. Labai įdomu, kad pirmieji jo ištarti žodžiai buvo „mama“ ir „tėtis“. Tikras elektroninis vaikas!

Įvairiausi nauji mechanizmai, varikliai ir elektriniai prietaisai paskatino kompozitorius savo kūryboje, šalia tradicinių muzikos instrumentų, naudoti ir visokiausius mechaninius garsus. Muzika pradėjo girgždėti, traškėti, spiegti, plakti kaip didelė mechaninė širdis. Atsirado kūrinių, kur girdėti pravažiuojantis traukinys ar skrendantis lėktuvas, simfonijų, kur kartu su smuikais kaukia sirenos ir automobilių apsaugos signalizacijos. Yra net muzikos pjesė fortepijonui, smuikui ir mikrobangų krosnelei! Dabar šiais dalykais jau nieko nenustebinsi. Neseniai aš pats mačiau, kaip žymus mūsų dirigentas Donatas Katkus dirigavo buldozerių ir ekskavatorių orkestrui!

Bet grįžkime prie elektroninės muzikos. Per visą tą laiką buvo kuriami patys įvairiausi, netgi dujomis varomi elektroniniai muzikos instrumentai. Šiandien turbūt nebeliko ir tokio klasikinio instrumento, kuriam nebūtų sukurtas elektroninis brolis ar sesuo: elektroninis smuikas, elektroniniai pianinai, vargonai. Įvairi ir pati elektroniniais instrumentais atliekama muzika: nuo labai sudėtingų ir kartais nesuprantamų garsų variacijų iki lengvų ir pramoginių žanrų, tokių kaip „kosminė muzika“ arba „muzika techno“. Labai įdomūs man, pavyzdžiui, atrodo bandymai sujungti elektroninės ir liaudies muzikos tradicijas.

Dabar, kai žmogus bet kada gali pasinaudoti kompiuteriu, kurti elektroninę muziką dar paprasčiau. Tačiau, kaip ir prieš šimtą metų, svarbiausias liko tas, kuris tą muziką kuria, – kompozitorius. Nes jokia technika negali pakeisti kompozitoriaus talento. Tikrai, žinokit…

Iki pasimatymo, jūsų Dj VoRas