Net neabejoju, kad mokate bent vieną šios poetės eilėraštį mintinai. Pamačiau knygyne naują Violetos Palčinskaitės pjesių ir eilių rinkinį „Skersgatvio palangės“ ir paklausiau ta proga keleto dalykų.

Ar prisimenate savo pirmąjį matytą spektaklį?
O taip! Tai buvo „Vilkas ir septyni ožiukai“ Kauno dramos teatre. Vos tik scenoje pasirodė vilkas, pradėjau garsiai verkti. Mama įtikinėjo, kad vilkas netikras. Bet kai vilkas scenoje pasirodė antrą sykį, grasindamas suėsti septynis ožiukus, neabejojau, kad jis praris ir visus salėje sėdinčius vaikus. Pradėjau taip garsiai bliauti, kad teko mane išvesti iš teatro…

Kur jums smagiau – mieste ar kaime?
Smagiau mieste. Ne todėl, kad nemylėčiau gamtos – jokiu būdu ne! Tačiau esu trečios kartos miestietė, ir todėl apipleišėjusi mūro siena ar gruoblėtas grindinio akmuo man yra artimesni. Draugai jau nebesistebi žinodami, kad net karščiausią vasaros dieną mieliau keliausiu į senamiestį negu į pušyno pavėsį.

Ką rašote dabar vaikams?
Tai paslaptis. Mėgstu paslaptis. O be to, esu šiek tiek prietaringa. Kai per daug išsiplepi, tai paskui nieko iš to sumanymo ir nebeišeina. Galiu pasakyti tik viena – ar tai būtų nauja knyga, ar naujas kūrinys teatrui – jame bus daug gražių ir gerų nutikimų. Juk negerumų mūsų gyvenime ir taip užtenka.

Koks buvo mėgstamiausias jūsų vaikystės žaidimas?
Visi buvo savaip mieli. Tėtė, nepakeičiamas mano žaidimų draugas, apvertęs aukštyn kojom dvi kėdes ir užmetęs ant jų viršaus antklodę, „pastatydavo“ palapinę, kurioje apsigyvendavo lėlės. Tada gi nebuvo tokių išradingų ir spalvingų žaislų, kokius vaikai turi dabar. Patikdavo įsispirti į aukštakulnius mamos batelius ir išsiskleidus virš galvos skėtį vaizduoti cirko princesę. Dar labai patikdavo gatvėje su vaikais rinkti spalvotus stikliukus. Jie būdavo tokie nepakartojami. Kiekvienoje šukėje galėdavai atrasti po neregėtą pasaką. Gal nuo tada pamėgau fantazuoti…

Ar dažnai bendraujate su vaikais? Su kokiais?
Taip, aš dažnai bendrauju su vaikais. Juk jie – mano skaitytojai. Visai neseniai aplankiau juos Jurbarke bei Ukmergėje. Salės buvo sausakimšos, kai kam net neliko vietos atsisėsti. Kai „yriausi“ į sceną pro vaikų būrį, viena maža juodaplaukė mergaitė čiupo mane už rankos ir sušuko:
– Sveika, aš tave pažįstu!
– Ir aš tave pažįstu, – atsakiau jai. – Tu skaitai knygas, tau patinka eilėraščiai…
Tokios akimirkos man labai brangios. Keliaudama taip pat turiu progos susitikti su vaikais. Tada man smagu, kad galiu jiems papasakoti apie Lietuvą, pasekti mūsų liaudies pasakų.

        Pas fotografą

Linksmas linksmas fotografas,
Lyg iš pasakos koks grafas,
Stiklą blizgindamas trina,
Puošia nuotraukom vitriną.

Štai panelė. Ji suaugus.
Ji madingai riša plaukus.
Žiūri tiesiai į mane
Su vestuvine suknia.

O toliau – ūsuotas dėdė.
Du kariai – jo sūnūs – sėdi.
Dar toliau – tokia šeima:
Vaikas, tėtė ir mama.

Na, o ten, kampe, jei matot,
Stoviu aš. Man dešimt metų.
Bus daugiau, kai baigsis gruodis,
Tad einu fotografuotis.