Buvote miesto ar kaimo vaikas?
Buvau pats tikriausias miesto vaikas, nors žinojau, kad pieną „gamina“ karvės, o kiaušinius – vištos. Patekusi į kaimą, paniškai bijodavau naminių gyvulių ir atsisakydavau iš tetos namelio net koją kelti į lauką, kad koks jautis ar kalakutas manęs nesuėstų.

Ar turite brolių, seserų?
Turiu seserį, daug už save jaunesnę, bet dabar ji yra jau visai suaugęs žmogus, nors man atrodo – kad vaikas.

Kokia jūsų mėgstamiausia pasaka?
Mėgstamiausia – H. K. Anderseno „Undinėlė“, nors ir – pati graudžiausia. Man visada patiko baisios pasakos, ypač japoniškoji sakmė apie Meparaponą – vaiduoklį, kurio veide nėra nei akių, nei nosies, nei burnos. Kas čia baisaus? Nežinau, bet vaikystėje klausydamasi tos pasakos iš siaubo net į kamuoliuką susiriesdavau, o naktį negalėdavau užmigti. Kitas dvi man itin baisias pasakas parašė V. Haufas: „Vaiduoklių laivas“ ir „Istorija apie nukirstą ranką“. Oi, dar pamiršau
Š. Pero „siaubiaką“ apie Mėlynbarzdį. Gal vaikystėje man tiesiog patiko bijoti?

Gal papasakotumėte kokį nuotykį iš vaikystės?
Kažkodėl dabar į galvą ateina tik baisios istorijos ir būtent susijusios su kaimu: kaip valgydama saldžią kriaušę buvau sugelta bičių, kaip iškritau iš šieno vežimo, traukiamo klaikiai didelio ir baisaus arklio, o kartą, nors kaime būdavau mažiau negu vieną dieną per metus, man net įžnybo žąsinas.

Kokia vaikystės svajonė išsipildė ir kokia – dar išsipildys?
Vaikystėje norėjau rašyti knygeles vaikams ir jas pati iliustruoti, taigi „Marsis“ – pats tikriausias mano svajonių išsipildymas. Dar būdama maža bandžiau tą svajonę kuo greičiau paversti realybe: rašiau pasakas į storą sąsiuvinį ir prie jų klijuodavau spalvotus piešinius. Kokia svajonė dar neišsipildė – neišduosiu, nes garsiai ištarta ji nustos savo magiškos išsipildymo galios.

Jei nebūtumėte rašytoja ir dailininkė, kuo tada būtumėte?
Gal būgnininkė. Būgnininkė-šamanė, būgnininkė kokioje šaunioje roko grupėje, o gal – muščiau tuos milžiniškus, „timpanais“ vadinamus būgnus kokiame dideliame orkestre.

Dabar daug keliaujate. Kokia buvo pirmoji kelionė? Ką, jūsų manymu, būtinai reikėtų pamatyti?
Mano pirmoji kelionė buvo į Palangą. Skridome lėktuvu ir iš visko pamenu tik pilką, vėmimui skirtą maišelį. Labai panašiai, taigi liūdnai baigdavosi ir visos mano kelionės automobiliu iš Palangos į Klaipėdą, pas tetą. Tekdavo sustoti prie kiekvieno medžio, nes jausdavausi taip kaip Marsis, sušokęs dervišo šokį. Vaikystėje atrodė, kad iš manęs nebus jokios keliautojos, bet užaugusi apkeliavau pusę pasaulio. Tačiau būtinai reikėtų pamatyti ne tik pusę, bet visą pasaulį, nes jis yra nepaprastai įdomus, įvairus ir pilnas nuostabių paslapčių.

Marsis Žemėje ieškojo laimės, o ko mes galime pasimokyti iš marsiečių?
Marsiečiai visą gyvenimą lieka vaikai – manau, tai labai svarbi kiekvieno suaugusio žmogaus savybė. Dar marsiečiai yra nepaprastai smalsūs – jiems rūpi viską sužinoti, viską iššniukštinėti ir išsiaiškinti. Smalsuoliai niekada nenuobodžiauja, ir nors anglai kažkodėl sako, kad „smalsumas pražudė katę“, žmogus – ne katė, smalsumas jo tikrai nepražudys.

Ko dar nepaklausėme?
Nepaklausėte, kaip gyvena mano katė Lūšis. Atsakau: gyvena gerai, tupi pingvino poza prie radiatoriaus ir šildo pilvą.