Ar tikite stebuklais?
Argi reikia tikėti tuo, kas yra? Knygoje apie Katšunį aprašiau, kas Bernardui atsitiko iš tikrųjų. Kol nesutiko Katšunio, stebuklų jis nematydavo. Prausdavosi, laukdavo autobuso, ruošdavo pamokas, skambindavo močiutėms – žodžiu, darydavo begalę gerų ir reikalingų darbų, tačiau per tą skubėjimą nespėdavo pamatyti stebuklų. O norėdamas pamatyti stebuklą turi nors trumpam nustoti daręs tai, ką darei iki tol, primerkti akis ir kelioms akimirkoms nustoti kvėpuoti. To mane išmokė Bernardas, kai pasakojo apie Katšunį. Pabandžiau ir – o stebukle! – iškart pamačiau vaiką su katino uodega. Tai atsitiko vasarą, Vilniuje, Gedimino prospekte esančioje lauko kavinėje.
Dabar vaikštinėju ir žvalgausi. Stebuklai lįste lenda į akis. Patikėkite, gyventi jie nė trupučio netrukdo. Priešingai, padeda. Labai. Visi stebuklus matantys žmonės yra laimingi.

Dabar visi labai laukia šventų Kalėdų. Kuo jums svarbi ši šventė?
Jeigu mane uždarytumėte į rūsį, kur nebūtų nei laikrodžio, nei kalendoriaus, nei televizoriaus, nei radijo – negalėčiau sužinoti, ne tik kokia šiandien diena, bet ir ar dabar diena, ar naktis, Kalėdas aš vis tiek pajusčiau. Iki Kalėdų likus kokiai savaitei, mane visada apima neįprastas jausmas – norisi žiūrėti žmonėms į akis, glostyti ne tik vėžliukus, bet ir kaktusus, garsiai deklamuoti eilėraščius. O Kūčių vakarą būna visai keista – kad ir koks būtų lauke oras, negaliu atsitraukti nuo lango. Žiūriu į tamsą, net akys nuo įtampos ima ašaroti. Ir vieną akimirką pamatau, kad kažkas ateina. Tokiu pavargusiu žingsniu. Aiškiai matau, kad eina, kad žiūri į mane. Gal tai Kalėdų Senelis? Nežinau. Ir nors jis po akimirkos dingsta, pasidaro lengva ir gera. Ir vėl galiu gyventi. Nebebijau šalčių, piktų žmonių, perkūnijos, peršalimų. Visus metus. Iki kitų Kalėdų.
Tikiuosi, supratote, kad be Kalėdų gyventi aš negalėčiau.

Ar „Vasara su Katšuniu“ yra jūsų pirmoji knyga vaikams? Kodėl nusprendėte jiems rašyti?
Taip, tai – pirmoji mano knyga vaikams. Man patinka pasakoti vaikams savo pasakas. Kažkada sūnus neužmigdavo tol, kol neišgirsdavo bent vienos tokios pasakos. Žiūrėdavau, kaip gyvena žmonės, auga medžiai, vaikštinėja katinai, laksto debesys, ir pasakodavau apie tai.
Vieną niūrią ir šaltą ankstyvo pavasario popietę ėjau tolimo ir svetimo miesto gatve (iki šiol prisimenu šiurpulius, kurie bėgiojo po nugarą – toks svetimas tas miestas ir toks nejaukus oras buvo) ir staiga antrojo aukšto balkone pamačiau mergaitę, leidžiančią muilo burbulus. Tikėsite ar ne, man staiga pasidarė šilta, o apsidairęs pamačiau, kad miestas – jaukus ir geras. Supratau, kad man trūko lengvumo, kuriuo užpildyti muilo burbulai. Ir juos pūtusio žmogaus kvapo, kuris pasklinda burbului sprogus ir yra toks geras, kad pakvėpuoti juo atbėga šunys, jūrų kiaulytės ir ožkos.
Negalėjau viso to neaprašyti. O kam apie tai rašyti? Žinoma, patiems geriausiems skaitytojams visatoje – vaikams.

Ką dar norėtumėte pasakyti „Bitutės“ skaitytojams?
Rašydamas „Katšunį“, jaučiausi taip, tarsi pasakočiau apie jį vaikui. Suaugusieji dabar retai ką nors pasakoja vaikams – tai už juos daro televizoriai, kompiuteriai ir kaimynų šuniukai. Vaikams dėl to liūdna, nes nėra nieko mielesnio už mamos, tėčio, senelės ar senelio balsą.
Bet ir mamos su tėčiais labai mėgsta klausytis savo vaikų. Todėl geriausia būtų, jei šią knygą žmonės skaitytų vieni kitiems. Garsiai. Vakarais, kai norisi šilumos ir tylos. Kai visi pavargę, kai liūdni. Kai serga. Tegu mamos ir tėčiai skaito vaikams. Vaikai – vieni kitiems. Ir mamoms, tėčiams, senelėms ir seneliams. Pamatysite, kaip bus šaunu.

Jūs esate radiacinės saugos specialistas. Kas yra toji radiacija ir kuo ji pavojinga?
Radiacija – nematomi ir nejuntami spinduliai, kuriuos skleidžia radioaktyviosios medžiagos, rentgeno aparatai, atominės elektrinės. Įdomu tai, kad šiuos spindulius skleidžia ir Saulė bei žvaigždės, gruntas ir akmenys, vanduo ir maistas. Net mūsų kūnuose yra radioaktyviųjų medžiagų, tad ir mes šiek tiek spinduliuojame. Tiesa, vieni daiktai šių spindulių skleidžia labai nedaug (pavyzdžiui, maistas), kiti – nepalyginamai daugiau (kad ir rentgeno aparatai). Nedideli radiacijos kiekiai gali sukelti vėžį, o dideli – spindulinę ligą. Kad nepasidarytų baisu, būtinai turiu pasakyti, kad spinduline liga žmonės suserga gavę tik labai didelę dozę (pavyzdžiui, atominėje elektrinėje sprogus reaktoriui), o galimybė susirgti vėžiu yra labai labai maža.

Ar jums įdomu bendrauti su vaikais? Kodėl?
Man gera bendrauti su vaikais. Nepažįstu išmintingesnių žmonių už vaikus. Neteko sutikti rimtesnių žmonių už vaikus. Vaikai – patys linksmiausi. Be to, jie greiti, draugiški, kvepia vėju, čirškia kaip kregždės, neapkenčia melo. Ir svarbiausia – vaikais galima pasitikėti. Jie niekada nemeluoja. Tiems paniurėliams, kuriems atrodo, kad vaikai meluoja, pasakysiu – vaikai tada pasakoja apie tokius dalykus, kurių paniurėliai niekada nematė, todėl jiems ir atrodo, kad tokių dalykų nėra.
Man labai patinka bendrauti su vaikais. Išduosiu paslaptį – kartais važiuodamas automobiliu pradedu rodyti visokias linksmas grimasas vaikams šalia važiuojančiuose automobiliuose. Vaikai atsako tuo pačiu, ir mes smaginamės tol, kol mūsų automobilių keliai išsiskiria. Tai bent linksmybės!

Ačiū už pokalbį! „Bitutės“ skaitytojams labai rekomenduoju susirasti ir perskaityti naują Gendručio Morkūno knygą „Grįžimo istorija“.