Gimėte Dauguose, dabar gyvenate Klaipėdoje − kaip čia atsitiko?
Mano tėvai − pokario mokytojai, taigi kaip čigonai keliaudavo iš vieno krašto į kitą. Tėvas − dzūkas, mama − žemaitė, greitai persikėlėme į jos tėviškę. Mokyklą baigiau Švėkšnoje, labai gera mokykla buvo, puikūs mokytojai, o ir pats miestelis garsus: prie grafo Pliaterio rūmų… 

Esate rašytojas, o studijavote matematiką. Kodėl taip pasirinkote?
Matematika mokykloje man prasčiausiai sekėsi. Anuomet buvo vertinama penkiabale sistema: visų kitų dalykų turėjau penketus, o matematikos − ketvertą. Taigi pamaniau, kad mano matematikos mokytojas geras specialistas, teisingai vertina. Norėjau daugiau išmokti. Paskui pats dirbau matematikos mokytoju. Iš pradžių paprastoje mokykloje, paskui keletą metų teko dirbti ir su aklaisiais. 

Akluosius mokyti matematikos − kitaip?
Žinoma, jiems reikia ne olimpiadinių uždavinių, o daugiau taikomosios matematikos. Pačių pagrindinių dalykų. Geometrijos brėžinio jie juk taip paprastai nenubrėš. Reikia duoti figūrą pačiupinėti, pavyzdžiui, kokį kubą, kad pajustų kampus. 

O kaip lietuvių kalba mokykloje, patiko?
Mėgau literatūrą. O gramatika nepatiko. Atrodė, labai daug ten tų taisyklių. Net per daug. Nesuprasi, kodėl žodyje „ąžuolas“ pirmąją nosinę reikia rašyti. Matematika kas kita: taisyklių mažai, gali viską pats logiškai sumąstyti.   Parašėte knygą apie vaikus, kurie veržte veržiasi į mokyklą.

Ką patartumėte tiems, kurie į ją nenori?
Vaikai turėtų suprasti, kad pasaulis, kurį jie mato be mokyklos, − labai siauras. Mokykla plečia akiratį, duoda žinių. Tada gali rinktis, ko nori, ką veiksi užaugęs. Be mokyklos tik griovius gali kasti. Mano knygelėje net ir sliekai, rausiantys žemę, atkakliai į mokyklą veržiasi. 

Kada pradėjote kurti?
Mokykloje nieko nerašiau, nebent „atsirašinėdavau“: pavyzdžiui, mokytojas liepia parašyti arba rašinį, arba eilėraštį. Tai aš rašau eilėraštį, nes paprasčiau, ir jau rašinio rašyti nebereikia. O studentas būdamas panelėms rašinėdavau. Pamačiau, kad tie eilėraščiai, kuriuos joms užrašydavo, neįdomūs − pagalvojau, kad pats geriau galiu sukurti. Taip ir įklimpsti. Rašymo liga susergi. 

Studentu būdamas net į jūrą plaukėte?
Buvo tokia studentų stovykla: žvejybiniuose laivuose du su puse mėnesio žvejus pakeitėme. Laivas didžiulis, vadinosi „Julius Janonis“. Patys žuvies negaudydavome, mums ją reikėdavo užšaldyti, sudėti į dėžes ir užkalti. Nelabai saldus tas žvejo darbas. Aš dar ir jūros liga sirgau. Vos stipriau subanguoja − ką suvalgai, tą ir išpili. O jūra tą vasarą audringa buvo… Taigi daug žuvų per bortą pašėriau. Įdomesnės buvo kelionės kruiziniais laivais, į kurias vėliau vykdavau su kitais rašytojais. Visas Baltijos šalis taip apkeliavau.          

Tikimės jus pamatyti knygų mugėje, juk „Slieko pasaka“ − geriausiųjų penketuke! Aš ją su malonumu perskaičiau ir kitiems siūlau paskubėti.

Iš Rimanto Černiausko knygos „Pasakėlės vaikams, vanagams ir sliekams“

SLIEKAI MOKOSI

Kitą kartą sliekai mokėsi kartu su vaikais. Sliekas, vardu Zigmutis, buvo visų gabiausias. Jis lindėjo klasės gale didžiausiam grindų plyšyje ir deklamuodavo mintinai visą daugybos lentelę. Ypač – savo mėgstamą posmą – daugybą iš vieneto. O mergaitė Veronika buvo tokia graži, kad visi ją pamatę netekdavo žado. Kai Zigmutis pažvelgdavo į Veroniką, tai netekdavo žado. – Zigmuti, – atsidususi klausdavo mokytoja, – ar vėl neišmokai? O Zigmutis iš gėdos, žado nebeatgavęs, pasislėpdavo grindyse.