Kuo norėjote būti užaugęs? Dabar esate ir rašytojas, ir režisierius. Kas dar esate?
Baigęs darželį, norėjau iš karto eiti dirbti Kauno zoologijos sodan direktoriumi, bet tėvai neleido, sakė – per jaunas. Tad norom nenorom teko lankyti Vilniaus A. Vienuolio vidurinę mokyklą. O zoologijos sode norėjau dirbti dėl to, kad buvo labai gaila narvuose laikomų žvėrių. Galvojau – įsidarbinsiu ir kurią nors naktį paleisiu į laisvę! Bet tada dar nepagalvojau, kaip atrodytų Kauno gatvėmis ryte bėgiojantys liūtai ir tigrai… Dabar esu penkių vaikų tėtis – tai pati smagiausia profesija, o iš jos atsiranda ir visos kitos: pasakų rašymas, vaikiškų spektaklių režisavimas Lietuvos teatruose, filmų vaikams ir moksleiviams kūrimas.

Dar mėgstu dainuoti, piešti, skaityti knygas ir – bene labiausiai būti gamtoje, kalbėtis su paukščiais, medžiais, voverėmis. Plaukti baidarėmis, grybauti, važinėti dviračiu – iki Puntuko, iki šventų ąžuolų ir atgal. Tokios mano kasdieninės mišios Anykščiuose. 

Kokią didžiausią išdaigą esate iškrėtęs?
Geriau gal nepasakosiu, dar kiti užsikrės… Be to, išdaigomis girtis nelabai gražu, daug geriau iš viso nesigirti.  Bet vieną atsitikimą galiu papasakoti – apie tai, kaip nereikia daryti! Mažas būdamas labai mėgau fantazuoti, kurti visokias nerealias istorijas, o kad būtų įdomiau – kartais į jas įpindavau ir tikrus veikėjus, savo draugus ar tėvus. Kartą, pastebėjęs, kad kiemo draugai tarsi per mažai su manimi draugauja, papasakojau jiems istoriją apie tai, kad mano tėtis yra žmogėdra ir labai mėgsta valgyti mažus vaikus. „Tik mano draugų neliečia! – pabaigoje pridūriau. – Vakare, prieš miegą aš jam papasakoju, su kuo draugauju, ir tų vaikų jis nevalgo niekada!“  Toliau viskas klostėsi gana sėkmingai – pradėjau gauti dovanų: obuolių, saldainių ir visi kiemo vaikai ėmė draugauti žymiai labiau, negu iki tol. Tik vieno dalykėlio neapskaičiavau – vakare, kai tėtis grįždavo iš darbo, visi kieme žaidę vaikai labai greitai išsilakstydavo į šonus. Netruko gandas pasiekti jų tėvus, o iš ten – ir iki mano tėtės atėjo. Na, ir buvau pakviestas „ant kilimėlio“ – reikėjo pasiaiškinti, kodėl melavau. Turiu prisipažinti, buvo labai gėda, bet tėtis nemušė, nebarė, tik patarė geriau kurti istorijas apie kokius nors žvėrelius ar vabalus, tada aš nieko neužgausiąs ir neįžeisiąs.  Kartais pagalvoju, gal tada manyje ir gimė pasakų rašytojas?

Ar jums negaila vaikų, kad jie kiekvieną rytą turi anksti keltis ir keliauti į mokyklą  arba darželį?
Neseniai grįžau iš Indijos, kur Tibeto pasienyje filmavome tibetiečių vienuolynus. Ten, Himalajų kalnuose, nėra mokyklų, tad berniukai eina mokytis į vyrų vienuolynus, o mergaitės – į moterų. Užaugę jie gali pasirinkti – kurti šeimą ir grįžti į pasaulietinį gyvenimą ar likti vienuoliu ir tarnauti žmonėms bei Dievui. Viešint tolimojoje Indijoje, buvo gana keista matyti, kad šešiamečiai septynmečiai berniukai į vienuolyną susirenka dar prieš saulei patekant. Švintant jie jau gieda mantras ir meldžiasi. Tekant saulei yra pats geriausias, kūrybingiausias laikas – protui ir dvasiai, apie tai kalba visi didieji mokslininkai ir jogai.  Vaikų gaila, bet suprantu, kad reikia šiek tiek grūdinti jų valią, užsispyrimą, ugdyti charakterį – tada ir gyvenime jiems bus lengviau. Tačiau kaip sunku juos pakelti dešimčia minučių anksčiau, kad kartu padarytume kelis jogos pratimus…

Kuri jūsų knyga susilaukė didžiausio pasisekimo, o kuri mieliausia jums pačiam?
Geriausiai buvo įvertintos dvi knygos – „Rudnosiuko istorijos“ ir „Arklio Dominyko meilė“. Abi jos išrinktos geriausiomis 1994 ir 2004 metų knygomis vaikams. Dominykas išverstas į daugelį užsienio kalbų, apdovanotas įvairiais tarptautiniais apdovanojimais.  Gal buvo truputį keista, kad kritika nepastebėjo „Briedžio Eugenijaus“ – ne tik man, bet ir daugeliui vaikų pasirodė, kad ji tarsi neblogai „pasirašė“. Bet Lietuvoje yra daugybė autorių, labai gerai rašančių vaikams, tad ir konkurencija nemaža, ir knygų daug. O man pačiam visada mieliausia ta knyga, kuri dar tik rašoma – juk įdomiausias pats kūrybos, laukimo procesas. Panašiai ir vaikelis – kol mama jį nešioja pilvuke, kaip jo laukiame! O kai jau laksto, išdykauja – dingsta dalis paslapties. Šiuo metu rašau antrąją pelytės Zitos dalį „Pelytė Zita ir kirstukas“, tai ji ir mieliausia…

Kaip sugalvojate vardus savo veikėjams?
Vardus sugalvoju spontaniškai, šauna į galvą, ir tiek. Paskui kartais bandau pats sau išsiaiškinti – kodėl taip atsitiko? Pavyzdžiui, kodėl arklys Dominykas, o ne Aloyzas? Tik gerokai vėliau suvedžiau, kad Dominykas – tai šventas vardas, reiškiąs „Dievo tarną“. Dominikonai – vienuoliai, bandantys pasaulį pakeisti žodžiu (pamokslu, patarimu). Panašus dominikonas yra ir arklys Dominykas, keliaujantis per pasaulį ir padedantis visiems. Bet tai tikrai atsitiko nespecialiai – garbingiausios garbės žodis!

Ar nežadate sukurti filmo vaikams?
Žadu ir norėčiau, ir scenarijų turiu. Tik bėda, kad itin nelengva rasti pinigų tokiems norams įgyvendinti. Mūsų Kultūros ministerija nemano, kad filmai vaikams yra svarbi sritis, tad remia kiek kitokius filmus. O aš tada, neturėdamas ką veikti, kuriu vaikiškus filmus „knygose“ arba teatruose…

Jūs nuveikiate tiek darbų, tiek daug sukuriate, o kaip pailsite?
Kai dirbi mėgstamą darbą, niekada nepavargsti. Kartais pagalvoju – štai rašinėju visokias pasakas „balalaikas“, ir už tai dar pinigus moka? Keliuosi saulei nepatekėjus, darau mankštą ir stengiuosi sveikai maitintis, nerūkau ir negeriu alkoholio. Labai paprasti receptai. Dar stengiuosi, kad aplink būtų kuo mažiau pykčio – tai irgi padeda geriau jaustis. Neskaitau spaudos (beveik), nežaidžiu kompiuteriu, nežiūriu televizoriaus. O jei būna atsitikę kas nors labai svarbaus, man apie tai papasakoja voveraitė, kurią vis susitinku rytais, mindamas dviratį Puntuko link. Arba Šventosios upės seklumoje tupinti gervė… Ji irgi viską žino!