Kuo skiriasi poetai nuo kitų žmonių?
Šiaip jau tai pats normaliausias žmogus kaip ir kiekvienas kitas. Skiriasi gal tik jo darbo pobūdis. Normalus žmogus kasdien nustatytu laiku eina į darbą, o poetas gali savaitėmis „tinginiauti“, tačiau užėjus „kūrybiniam debesiukui“ – per kelias dienas nuveikti mėnesio darbą.

Kokį gražiausią ar įdomiausią nutikimą prisimenate iš savo vaikystės?
Mano jaunėlis brolis nuo vagies išgelbėjo namus. Tada man buvo gal penkeri, o broliui – treji. Iš kito kambario kažko atėjęs į virtuvę, staiga pamatau nepažįstamą vyriškį, kaip vėliau paaiškėjo, įsilaužusį pro rūsio langelį. Man net į galvą netoptelėjo, kad tai galėtų būti vagis. Jis klausia: „Tu vienas?“ Kuo geranoriškiausiai nusiteikęs apsidžiaugiu: „Ne vienas, su broliu. Tuoj atvesiu parodyti“. Vagis pamanė, kad tas brolis kaži koks didelis, jei palieka tėvai tokį pyplį tuščiuose namuose. Ir per akimirką dingo tuo pačiu keliu, kuriuo ir buvo atėjęs.

Kur pirmiausia nuskristumėte, jei galėtumėte skraidyti?
Niekur. Net važiuoti jau niekur nebenoriu. Norėčiau, jei galėčiau, į juodžiausias savo gelmes. Kad geriau pažinčiau save.

Ar eilėraščius rašote ant popieriaus, ar į kompiuterį?
Tik ant popieriaus, ir tik ranka. Sunku jaunam žmogui tai paaiškinti: pats žmogaus raštas yra papildoma, ir labai svarbi, eilėraščio prasmė. Kompiuteriu dirbu kitus darbus, nors iki šiol prie
jo nepriprantu.

Kaip manote, ar ateityje poezija neišnyks?
Poezija keičiasi ne tik per šimtmečius. Ji kinta kas keli dešimtmečiai, nuolat grįždama prie savo ištakų, savo pradžios. Tarkim, šiuo metu daugelyje šalių (ne Lietuvoje) eilėraščiai rečituojami, išdainuojami, išrėkiami, net suvaidinami. Vėliau galbūt bus vėl tyliai vienatvėje skaitomi. Bet eilėraščiai neišnyks, nors skaitys juos gal mažiau žmonių. Negali išnykti tai, kas gyvuoja bent jau tris tūkstantmečius.