Bitutė kalbina Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos dvyliktokę Urtę Uliūnę. Ji ne tik knygas rašo, bet dar groju smuiku moksleivių stygininkų orkestre ir ansamblyje. Nemėgsta matematikos ir apskritai skaičių, žavisi knygomis. Ypač A. Milno „Mike Pūkuotuku“. „Šis meškiukas turėtų būti pavyzdys visiems paniurėliams ir nuožmiems žmonėms“, – sako Urtė.  Šiaip jaunoji rašytoja yra optimistė ir labai spontaniška. Mėgsta visokiausius miltinius patiekalus, savo sodą po lietaus (tada jis pilnas visokių mažų padarėlių) ir, žinoma, nutrūktgalviškas linksmybes su mylimais draugais.

Kada pradėjai rašyti?
Nuo mažų dienų. Turiu krūvą sąsiuvinių su nebaigtais romanais. Per remontą atradau dėžę, kurioje jie visi buvo, tai turėjau daug juoko pamačiusi, kad vienas iš mano romanų vadinosi „Alkanos akys“, kiti − „Šarlotė“, „Išdykėlio vėžlio Robinzono nuotykiai“ ir netgi – „Kas gyvena tame raudoname name“.

Kodėl pasakos ir būtent pasakos apie pievų gyventojus?
Netyčia taip išėjo. Pradėjau nuo istorijos apie jonvabalį, patiko… Tie iš pažiūros visai nedidingi, silpni padarėliai gali turėti pačių įdomiausių istorijų ir paslapčių – tereikia pasitelkti vaizduotę. Kurdama apie vabalus, išbandau savo vaizduotę. Ir atrandu labai įdomių dalykų.

Viena tavo pasakėlė − apie smuikininką ir smuikų meistrą. Kaip manai, ką bendra turi muzika ir literatūra?
Ir viena, ir kita yra kūryba. Abiejų reikia klausytis ir suprasti. Kiekvienam muzika ir literatūra sukelia skirtingus jausmus, kiekvienas supranta savaip. Aš savo gyvenimo neįsivaizduoju nei be muzikos, nei be literatūros.

Kokia turi būti Kalėdų svajonė?
Kalėdų svajonė turi atverti kelią į pačius nuostabiausius pasaulio kampelius. O juos pasiekti, ko gero, lengviausia skaitant knygas. Todėl manau, kad Kalėdų svajonė galėtų būti panaši į gražią istoriją, apie kurią būtų įmanoma parašyti knygą.  Svajonė galėtų gelbėti pasaulį nuo blogio, pavyzdžiui, tai galėtų būti paprasčiausia svajonė padovanoti vienišam senukui laimės akimirką. Sykį prieš Kalėdas mūsų gimnazijos kūrėjų klubas „Opus“ važiavo į Aukštelkės senelių namus ir ten surengė nediduką koncertą. Džiaugsmo užteko ir mums patiems, ir užmirštiems seneliams…