Turbūt ne kartą girdėjai, kaip suaugusieji žmonės skundžiasi, kad jie neturi laiko, kad be galo užsiėmę. Tačiau juk vaikai ir vabalai turi taip pat labai daug darbo – ypač pavasarį, Bitutė tai gerai žino. O susitiko ji šį kartą su senu savo pažįstamu, taip pat labai užsiėmusiu žmogumi – Tomuku Dzidzevičiumi. Tiesa, Tomuku jį vadino prieš trejetą metų, o dabar Tomas jau labai paaugęs ir rimtas vaikinas – jis lanko Vilniaus tarptautinės Meridiano mokyklos pirmąją klasę. Seniai praėjo tie laikai, kai būdamas vos trejų metukų berniukas stovėjo scenoje prieš daugiatūkstantinę minią „Siemens“ arenoje. Balandžio 5 d. Tomo laukė panašus išbandymas – per 18-ąjį „Tele bim-bam“ gimtadienį, kai „Siemens“ arenoje buvo rodoma roko opera „Voro vestuvės“, Tomukas vėl buvo vedėju – pasakojo istorijas apie vabalus.

– Ar jaudiniesi, Tomai, prieš tokį svarbų pasirodymą?
– Kai buvau trejų ir jau žengiau ant scenos, nieko aplink nemačiau – tik tokius juodulius aplink sceną. Tada nesijaudinau, tai gal ir dabar pavyks jaudulio išvengti. – Tu esi labai užsiėmęs žmogus, papasakok, kokia yra tavo įprasta diena. – Na mano diena prasideda garsiai…

– Kaip tai suprasti?
– Prabudęs aš garsiai šaukiu ką nors, tada apsikabinu mamą, paskui išsivalau dantis, pusryčiauju, tada sėdame į mašiną ir važiuojame į mokyklą. Kai ateinu į klasę, apsikabinu mokytoją Jolantą ir pasiruošiu pamokai. Po pamokų paišdykaujame, tada einame pietauti, paskui įvairūs būreliai: anglų, šaškių, kompiuterių, literatūrinio ugdymo ir pusvalandis muzikos. Ketvirtadieniais reikia filmuotis „Tele bim-bam“ laidai (Tomukas yra „Tele bim-bam“ žinių vedėjas). Kai grįžtu namo, klausausi pasakų, žiūriu televizorių, tvarkausi kambarius, žaidžiu kompiuterinius žaidimus…

– Kai tiek daug veiklos, ar nenukenčia mokslai?
– Na man labiausiai patinka matematika, ypač kontroliniai. Skaitau jau seniai, gal nuo ketverių ar penkerių metų.

– Bet pažymių jums dar nerašo?
– Pažymių – ne, bet rašo spalvas ir įvertinimus. Vienu įvertinimu tėtis labai nesidžiaugė…

– Kokiu?
– Kad per pamokas neplepėčiau.

– Sakei, kad tvarkaisi namuose. Pats?
– Kartais mama padeda. Vieną sykį net lovą pats perstūmiau. Namuose gera. Vėžlys Lionius ramus, miega po lova ir kovoja su dulkėmis.

– Kitų augintinių neturi?
– Vis kalbame apie šuniuką, bet aš dar netinku su juo bendrauti, nes negalėsiu pats juo rūpintis.

– O kaip tu manai, koks tavo charakteris? Kokios savybės?
– Manau, kad mano charakteris nelabai geras – dažnai nepaklausau mamos ir draugų patarimų. Labai mėgstu pokštus, išdaigas, gudrybes. Geriausias užsiėmimas – išdykauti, griuvinėti… Dar man labai patinka technika – radijo bangomis valdomi žaislai: sraigtasparnis, džipas. Esu smaližius – labai mėgstu pyragus, saldainius, bandeles, o iš sveiko maisto man patinka plovas ir pomidorų sriuba.

– Anksčiau sakei, kad norėtum lakūnu būti, o dabar?
– Labai norėčiau būti mokslininku – chemiku. Man įdomu visokie mikroskopai, eksperimentai…
Tomo mama Jurgita pritaria, kad septynmetis Tomas labai viskuo domisi: vakarais jie kalbasi apie įvairius rimtus dalykus, berniukui įdomu sužinoti, ką reiškia įvairūs terminai ir šiaip sunkūs žodžiai. Kadangi Tomo mama yra edukologė, tad klausiu, ar nesunku pirmokui turėti tiek daug veiklos. Jurgita sako, kad svarbu suprasti, ko vaikui reikia – vienam gal užtenka ir vieno būrelio, kitas ir šešis gali lankyti. Tomukas niekada nesiskundė, kad jam kas nors nusibodo, tad ir suspėja visur: ir su draugais pažaisti, ir įvairia veikla užsiimti. Kadangi Tomas sako, kad nuo tiek daug minčių jam jau ėmė galvą skaudėti, tad atsisveikiname su šiuo šauniu berniuku iki kito karto. 

Rašė Ingrida Matvejevienė