Džekas gyvena avių fermoje Norvegijos jūros saloje. Norvegijos jūra yra Atlanto vandenyno dalis prie Norvegijos pakrančių. O pati Norvegija yra Skandinavijos pusiasalyje, šalia Švedijos ir nelabai toli nuo Danijos bei Didžiosios Britanijos salyno.

Džekas pernai pradėjo eiti į mokyklą, todėl jis žino, kad Norvegija – didelė šalis, beveik 2000 kilometrų ilgio. Tačiau vietos žmonėms apsigyventi čia yra nedaug, mat didelę šalies dalį užima aukšti kalnai ir uolynai, kur želia tik menka žolytė ir ganosi šiauriniai elniai. Todėl Norvegijoje ir gyvena vos 4,5 mln. žmonių. Bet tai pati turtingiausia šalis Europoje, nes jūroje išgaunama labai daug naftos ir pagaunama daugybė žuvies.

Žodis „Norvegija“ senąja vikingų kalba reiškia „šiaurės kelias“. Iš tiesų nemaža šalies dalis yra už poliarinio rato, o Norvegijos miestas Hamerfestas yra labiausiai į šiaurę nutolęs pasaulio miestas. Žiemą ten prisninga apie 2 metrus sniego ir beveik neprašvinta, o vasarą saulė šviečia dieną naktį.

Saloje, kur yra Džeko tėvų ferma, labai daug sniego nebūna, nes pro Solundo (norvegiškai tai reiškia „saulė“) salą teka šiltoji Golfo srovė. Taigi žiemą Solunde lyja ir dažnai tvyro rūkas. Panašūs orai vyrauja ir vasarą. Todėl guminiai batai ir neperšlampami drabužiai – kasdieninė Džeko apranga.

Avių ferma

Džeko tėvų ferma – tai dviaukštis medinis pastatas, apsuptas įvairiausių ūkinių pastatų: tvartas, kur gyvena trys karvės, daržinė šienui laikyti ir dar vienas namukas, kur apsistoja į fermą darbuotis atvykstantys darbininkai. Netoli namo ganosi širmas arklys. Be Džeko, fermoje dar gyvena tėtis Erikas, mama Dženė, jaunesnė sesutė ir visai mažas broliukas Islakas. Kartais Džeko tėvas pakinko arklį į vežimą ir visi draugiškai važiuoja į kalnus akmenų. Jų reikia naujo priestato pamatams. Dieną fermoje verda darbas: tėvas su darbininkais kerpa arba skiepija avis, tveria naujus aptvarus ganykloms. Avių čia per 100 ir kiekviena ant kaklo turi skambaliuką. Jei avys pabėga į kalnus, jas galima lengviau sugaudyti, nes vos avims sujudėjus varpeliai skamba.

Kai fermoje visi įnikę į savus darbus, Džekas bėga prie fiordo pakrantės ir laukia, kol prasidės atoslūgis. Vienas mėgstamiausių Džeko užsiėmimų – nuslūgus vandeniui rinkti ant jūros dugno likusius daiktus: akmenukus, didžiules ir visai mažas kriaukles, jūros nugludintus spalvotus stiklo gabaliukus, krabų išnaras ir jūros žvaigždes. O vertingiausias radinys Džeko kolekcijoje – porcelianinės senovinio arbatinuko šukės, išpaišytos įmantriais piešiniais, matyt, į jūrą jos pateko iš kapitono kajutės, sudužus kokiam nors laivui.

Kasdien valgo žuvį

Norvegijoje tokių salų kaip Solundas – tūkstančiai. Visose jose gyvena žmonės. Saloje galima neturėti automobilio, bet valtį su motoru – privalai. Norvegija – turtinga šalis, tad keliai beveik visur puikūs, nors ir labai vingiuoti. Per visą Norvegiją nutiestas kelias E6, kuris kartais panyra net į 10 kilometrų ilgio tunelius ar eina ilgiausiais kabančiais tiltais. Tačiau tik į kai kurias didesnes salas nutiesti tiltai – norint patekti į kitas tenka keltis keltais. Paprastai keltai būna patogūs: juose telpa ir kavinė, ir keleivių automobiliai.

Motorlaivį turi ir Erikas – Džeko tėvas. Tai senas, bet dar visai geras ir galingas laivas – juo gali plaukti 6 žmonės. Kai Erikas su darbininkais išplaukia į vandenyną žvejoti, visada sugrįžta su didžiuliu kubilu žuvies. Žuvis darinėjama tiesiog jūroje, tad aplink bangų sūpuojamą laiviūkštį ratus suka didžiulis pulkas žuvėdrų ir netgi vienas kitas delfinas. Grįžus į fermą, mama dalį žuvies sušaldo didžiuliame šaldytuve, kitas iškepa ir visa šeima kasdien turi valgyti žuvį. Džekui patinka plaukti į vandenyną žvejoti, bet kasdien valgyti žuvį jam ne prie širdies.

Kartais šeima plaukia į nedidelį miestelį kitame salos gale. Ten vyksta turgus, kur Erikas pardavinėja fermoje pagamintus sūrius ir kitus produktus, o Džekui tai gera proga pasilinksminti. Dar rečiau, gal tik kartą per metus, Džekas su tėvu plaukia į Bergeną – didelį miestą. Ten Erikas universitete studijuoja filosofiją. Kartą per vieną tokią kelionę Džekas matė jūroje banginio nugarą.

Į kalnus

Ne mažiau įdomūs būna žygiai į kalnus. Kartais reikia surasti paklydusią avį arba mama paprašo pririnkti mėlynių. Tuomet Erikas krauna į kuprines daiktus, visi pasiima į rankas lazdas ir į kelią. Uolėti kalnai prasideda tuojau pat už fermos. Iš pradžių takelis vingiuoja labai statmenai, šalia čiurlena nedidelis upeliukas, padangėje sklando didžiuliai ereliai. Užsilipus ant kalnagūbrio toliau keliaujama jo ketera. Atsiveria įspūdingas vaizdas į vandenyną ir jame išsimėčiusias salas. Štai ta didžiulė sala tolumoje vadinama Aldenu (norvegiškai – „raganosis“) – iš tikro jos siluetas primena milžinišką raganosį. Takelis vos matomas. Jį pramynė laukiniai elniai ir pabėgusios avys – tik jie vieni ir tegyvena šiose uolose. Po kelių valandų žygio visi suplukę nusileidžia į puikų slėnį, kur žaliuoja miškas, šniokščia krioklys ir auga mėlynės. Uogos didžiulės, prisirpusios, tik uodai labai kanda. Bet greitai baigiasi trumpa norvegiška vasarą. Džekas vėl kasdien plauks į mokyklą, o vakarais tvarkys savo kriauklių kolekciją.

Rašė Rytis Daraškevičius