Afrika dažnai laikoma dar nepažinta pasaulio dalimi, kur žmonės kitaip gyvena, kur auga keisti vaisiai ir vaikai neina į mokyklą. Bet kaip yra iš tikrųjų? Mes, Ieva ir Jonas, kelis mėnesius praleidome Ruandoje, lietuvio kunigo Hermano Šulco įkurtoje jaunimo sodyboje, kur šiuo metu gyvena apie 100 našlaičių vaikų. Atlikdami mažus darbelius, organizuodami įvairią skautišką veiklą vaikams ir tiesiog bendraudami, bandėme suprasti vietinių mąstyseną ir gyvenimą.

Ruanda

Kaip ir Europoje, Afrikoje visos valstybės labai skiriasi viena nuo kitos savo praeitimi, tradicijomis ir netgi kraštovaizdžiu. Ruanda – labai maža šalis, tačiau jos vardą žino daugelis. 1994 metais čia įvykdytas bene žiauriausias genocidas žmonijos istorijoje, palikęs ryškius pėdsakus ruandiečių gyvenime. Žmonės iki šiol bijo šnekėti apie situaciją šalyje, nes saugumo ar teisingumo čia dar labai trūksta.  Laimė, afrikiečiams Dievas dovanojo pavydėtiną optimizmą ir sugebėjimą džiaugtis šia akimirka: teturėdami vienintelę porą batų (dažniausiai plastikinių šliurių), jie vis tiek žaidžia futbolą negailėdami avalynės, į mikroautobusiuką sulipa dvigubai daugiau keleivių, nei europietiškai mąstant būtų įmanoma, ir visai nesvarbu, kad beveik kaskart sprogusi padanga ar iškritusi automobilio detalė privers stabtelėti dar nepasiekus tikslo. 

Gamta

Ruanda – nuostabaus grožio, tūkstančio žalių kalvų šalis. Reikia laiko, kol akys ir kojos pripranta prie nuokalnių ir įkalnių, tarp jų įsispraudusių ežerų ir visą dieną virš galvos spiginančios saulės, molinių trobelių, vaikų pulkų ir raudonos žemės. Žmonės beveik visoje šalyje gyvena susispaudę mažuose ploteliuose, ir tokių miškų ar laukų kaip Lietuvoje niekur nepamatysi. Tiesa, Ruandoje yra keli nacionaliniai parkai, skirti gyvūnams ir augmenijai išsaugoti bei turistams parodyti. Čia pamatysi zebrų, beždžionių ar kalnų gorilų. Patys ištvermingiausieji eidami ilgu aukštyn žemyn vinguriuojančiu keliuku paklius į tikras džiungles, kur galės įsivaizduoti, kaip Mauglis iš tiesų gyveno. 

Maistas

Afrikoje žmonės paprastai valgo tik tai, ką patys užsiaugina. Kur žemė derlinga, ten turi saldžiųjų bulvių, pupelių ar ryžių. O ką daryti, jei gyveni aukštai kalnuose? Centrinės Afrikos gyventojus gelbėja vaisiai, ypač bananai. 

Pamatę medį, ant kurio auga didžiulės bananų kekės, pasakytumėte, jog tai palmė, tačiau iš tikrųjų tai paprasčiausia žolė, turinti storą iki 2 metrų aukščio siekiantį kamieną ir milžiniškus lapus. Bananų yra kelių rūšių: vieni dideli – juos skina žalius ir verda, kepa (skonis kaip bulvių) arba gamina bananų alų, o mažyčiai – prinokę būna labai saldūs. Dar žmonės augina avokadus, kurie kaip obuoliai noksta ant didžiulių, mūsų ąžuolus primenančių medžių, papajas, užaugančias iki mūsų melionų dydžio, ananasus, japoniškas slyvas ir daugybę kitų vaisių.

Saldumynai

Retas Ruandos kaimo vaikas yra ragavęs ledų ar šokolado. Visų pirma jų galima įsigyti tik parduotuvėse, kurių kaimuose nėra, ir jie kainuoja galybę pinigų, kurių net batams neužtenka… Be to, Ruandoje tokių skanumynų niekas negamina. Kaipgi tuomet vaikai ten išgyvena? Laimei, Afrikoje auga natūralūs „saldainiai“: yra toks augalas, kurio labai saldžios sultys, tad vaikai nusipjauna gabaliuką kamieno ir pasigardžiuodami graužia.  Darbai Ruandos moterys, prisirišusios prie nugaros kūdikius ir pasiėmusios vyresnius vaikus, saulei tekant išeina į laukus dirbti. Vyrai apylinkės miestuose prekiauja. Šeimose būna nuo 5 iki 8 vaikų. Jeigu šeima turi šiek tiek pinigų, išleidžia juos į mokslus. 

Čia nėra nei vandens, nei elektros, tad pagrindinis vaikų ir moterų darbas – parnešti vandens ir malkų. Vos kelerių metų vaikai vieni patys nupėdina kelis kilometrus iki vandens, ieškoti šapalų laužui ar tiesiog kam nors perduoti žinios.

Beje, Ruandoje žmonės viską nešioja ant galvų. Gali pamatyti stulbinamų vaizdų, pavyzdžiui, moterį, nešančią didžiausią kekę žalių bananų (kurioje apie šimtą vienetų), arba vyrą, einantį su milžiniškais maišais anglių ar skardos lakštais. 

Žaidimai

Vaikai, negalintys pasigirti nerūpestinga vaikyste, kaip mums įprasta, moka džiaugtis tuo, ką turi. Keliaudami į mokyklą ridena pačių susimeistrautą ratą, prilaikydami pagaliuku (tai tradicinis vaikų žaidimas), arba per pertraukas taip įsismarkauja spardydami iš polietileninių maišiukų padarytą kamuolį, kad ilgainiui sunku juos tarp dulkių įžiūrėti. 
Tradicijos

Apie Afriką sklando daug paslapčių ir mitų. Gal kad ten vis dar gyvos senosios tradicijos? Juk krikščionybė čia įžengė palyginti neseniai. Be to, patys vietiniai dar daug ko neišmano, nes trūksta mokyklų ir gerų mokytojų. 

Kai kurie afrikiečiai vis dar gydosi pas šamanus, išmanančius įvairius gydymo būdus žolelėmis ir burtais, nes tiki, kad pagrindinė visų ligų priežastis – piktųjų dvasių veikimas. 

Įdomūs čia vestuvių ir laidotuvių papročiai. Pavyzdžiui, vaikinas iki vestuvių turi pastatyti namą, padovanoti savo išrinktajai karvę, o mergina – padaryti gultus iš bananų lapų ir nupinti indus. Kai numiršta kuris nors iš šeimos narių, palaidoja jį savo kieme, prie namo, – kad visada būtų šalia.

Ką kalbėti apie afrikiečių dainas ir kraują kaitinančius šokius!.. Vos kelerių metų vaikai puikiausiai jaučia ritmą ir mušdami būgną išgauna sudėtingiausias melodijas. Džiaugsmą ar liūdesį žmonės čia išreiškia trypdami, dainuodami ar tyliai niūniuodami.  

Šiukšlės ir ligos

Ruandiečiai šiukšles meta tiesiog ant kelio ar šalia namų. Anksčiau jie neturėjo tokių daiktų, kurie nesupūtų, kaip antai polietileninių maišelių. Tad jiems atsiradus nesuko sau galvos, kur juos padėti, kad neterštų aplinkos.

Šiukšlės – tik viena priežasčių, kodėl Afrikoje žmonės daug ir sunkiai serga. Čia prastas vanduo, trūksta vaistų, žmonės nesilaiko higienos, nežino, kaip nesusirgti ir gydytis. Nuo ligų miršta daug vaikų. Vidutinė gyvenimo trukmė – tik 47 metai. Viena pagrindinių ligų Ruandoje yra maliarija, kuria galima užsikrėsti per uodus, nešiojančius šios ligos užkratą. 

Vis tiek laimingi

Matydamas jų švytinčias akis, gali pagalvoti, kad jie be galo laimingi, nors gyvenimas labai nelengvas. Žinoma, visko čia yra: yra žmonių, gyvenančių ir mieste, ir kaime, yra turtingų ir badaujančių, yra vaikų, einančių į mokyklą ir dirbančių laukuose. Kaip ir dienų būna saulėtų ir lietingų…

Rašė Ieva Pernavaitė
Fotografavo Jonas Mikaliūnas