2013 m. gegužės 22 d.
Šį kartą Bitutė jums pristato tikrai neįprastą ir labai įdomią Kulbių šeimą. Tai mama Rūta, tėtis Tadas ir penki vaikai: Kovas (14 m.), Lukas (11 m.), Vidas (13 m.), Vasara (8 m.) ir Rytas (6 m.). Nors vaikų vardai lietuviški, tačiau jie visi užaugo Jungtinėse Amerikos Valstijose, o šią vasarą atsidūrė Afrikoje – Etiopijoje. Apie šią šalį ir gyvenimą toli nuo namų jie atsiuntė Bitutei, o drauge ir visiems žurnalo skaitytojams, šį pasakojimą.
Ar esi kada bandęs sukinėti radijo bangų nustatymo rankenėlę, ir išgirsti, kaip treškėjimą ir ūžimą keičia vis nauja muzika ir kalbos? Tai vis skirtingos radijo stotys. Vieną dieną taip sukinėdama rankenėlę ir ieškodama kokios nors gražios muzikos, suklusau išgirdusi dar nežinomą radijo stotį – Baltupių radijas. Daugiau pasidomėjusi šia radijo stotimi dar labiau nustebau – pasirodo radijo studija įsikūrusi Baltupių vidurinėje mokykloje, o visi radijo darbuotojai – vaikai. Net radijo direktorė – mokinukė. Šaunu, ar ne?
Ar žinai, kaip galima išsklaidyti niūrią rudens nuotaiką, kai už lango lyja, vėjas ir draugų nėra šalia? Bitutė gali tau patarti: galima klausyti linksmos muzikos, pavyzdžiui, visiems žurnalo vabalams labai patinka daina „Laiminga diena“, kurią atlieka Eglė Jurgaitytė, šių metų Lietuvos atstovė vaikų „Eurovizijoje“.
Lapkričio 16 dieną Eglutė su visa savo grupe išskrido į Kiprą, kur praleis keletą dienų, daug repetuos, o 22 dieną Kipro mieste Limasolyje įvyks didysis koncertas – 15 atlikėjų iš įvairių šalių stengsis kuo geriau pasirodyti, užimti kuo aukštesnę vietą ir išgarsinti savo šalį.
Dvylikametis Povilas yra iš Šiaulių. Į skautų judėjimą įsitraukė antroje klasėje. Dabar, po ketverių metų, gali drąsiai pasakyti, kad su skautais daug ko išmoko ir patyrė smagių nuotykių. Povilas sako, kad skautams priklauso ir vaikai, ir suaugusieji, mylintys Dievą, Tėvynę ir artimą. Vasarą jie mėgsta stovyklauti gamtoje, traukia į žygius, dalyvauja įvairiose išvykose ir renginiuose. Be to, kas savaitę susitinka ir žaidžia, mokosi ar tiesiog bendrauja.
Kai sutinki šiuos broliukus, iš pradžių gali supainioti, kuris iš jų Pietro, o kuris – Mariano. Bitutė susipažino su dešimtmečiais dvyniais Italijoje, kai lankėsi svečiuose pas jų močiutę Gabrielą. Mariano, Pietro, jų trylikametis brolis Džiuzepė ir mama Paola atvyko pas močiutę į svečius valgyti picų. Picos – šventinis italų patiekalas, o kasdien dažniau valgoma pasta – specialiai paruošti įvairūs makaronai. Vakarienė linksma ir triukšminga – visi pasakoja naujienas, paskui dar ragauja lauktuvių iš Lietuvos – saldaus šakočio ir nutaria, kad tai labai skanus saldumynas.
Džekas gyvena avių fermoje Norvegijos jūros saloje. Norvegijos jūra yra Atlanto vandenyno dalis prie Norvegijos pakrančių. O pati Norvegija yra Skandinavijos pusiasalyje, šalia Švedijos ir nelabai toli nuo Danijos bei Didžiosios Britanijos salyno.
Džekas pernai pradėjo eiti į mokyklą, todėl jis žino, kad Norvegija – didelė šalis, beveik 2000 kilometrų ilgio. Tačiau vietos žmonėms apsigyventi čia yra nedaug, mat didelę šalies dalį užima aukšti kalnai ir uolynai, kur želia tik menka žolytė ir ganosi šiauriniai elniai. Todėl Norvegijoje ir gyvena vos 4,5 mln. žmonių. Bet tai pati turtingiausia šalis Europoje, nes jūroje išgaunama labai daug naftos ir pagaunama daugybė žuvies.
Kai Bitutė apsilanko pas aštuonmetį Aušvydą Kaišiadoryse, jai tenka užsidėti ausines – būgnų muzika šiek tiek per tranki ausų būgneliams. Kriščiūnų šeimos kapela, kurioje groja Aušvydas, jo tėtis Česlovas, mama Erika, broliai Mintautas ir Viltaras, puikiai žinoma ne tik Kaišiadoryse, visoje Lietuvoje, bet net ir užsienyje – apdovanojimai vienas prie kito rikiuojasi ant lentynos. Ypač visi stebisi Aušvydo muzikalumu – juk groti jis pradėjo net anksčiau nei kalbėti! Tad šį kartą pažintis su neeiliniu talentu iš Kaišiadorių – Aušvydu Kriščiūnu.
Turbūt ne kartą girdėjai, kaip suaugusieji žmonės skundžiasi, kad jie neturi laiko, kad be galo užsiėmę. Tačiau juk vaikai ir vabalai turi taip pat labai daug darbo – ypač pavasarį, Bitutė tai gerai žino. O susitiko ji šį kartą su senu savo pažįstamu, taip pat labai užsiėmusiu žmogumi – Tomuku Dzidzevičiumi. Tiesa, Tomuku jį vadino prieš trejetą metų, o dabar Tomas jau labai paaugęs ir rimtas vaikinas – jis lanko Vilniaus tarptautinės Meridiano mokyklos pirmąją klasę. Seniai praėjo tie laikai, kai būdamas vos trejų metukų berniukas stovėjo scenoje prieš daugiatūkstantinę minią „Siemens“ arenoje. Balandžio 5 d. Tomo laukė panašus išbandymas – per 18-ąjį „Tele bim-bam“ gimtadienį, kai „Siemens“ arenoje buvo rodoma roko opera „Voro vestuvės“, Tomukas vėl buvo vedėju – pasakojo istorijas apie vabalus.
Greitai išauš ilgai lauktas šventų Velykų rytas – Kristaus prisikėlimo šventė. Tai diena, kai džiaugsmas, šiltos šypsenos ir pirmieji saulės spinduliai aplanko kiekvieną šeimą. Gamta bunda iš gilaus žiemos miego ir kartu su visa žmonija šlovina prisikėlusį Viešpaties Sūnų. Bitutė nusprendė pasidomėti, kaipgi vaikai ir jų tėveliai švenčia šią nuostabią pavasario šventę. Aplankiau Vilniaus jėzuitų gimnazijos moksleivius ir jie mielai atsakė į klausimus:
Afrika dažnai laikoma dar nepažinta pasaulio dalimi, kur žmonės kitaip gyvena, kur auga keisti vaisiai ir vaikai neina į mokyklą. Bet kaip yra iš tikrųjų? Mes, Ieva ir Jonas, kelis mėnesius praleidome Ruandoje, lietuvio kunigo Hermano Šulco įkurtoje jaunimo sodyboje, kur šiuo metu gyvena apie 100 našlaičių vaikų. Atlikdami mažus darbelius, organizuodami įvairią skautišką veiklą vaikams ir tiesiog bendraudami, bandėme suprasti vietinių mąstyseną ir gyvenimą.
Daugiau straipsnių ieškokite archyve.
