Viena Bitutės draugė Daiva pasiskundė savo naujuoju nenuorama augintiniu ir pasiūlė apie jį papasakoti visiems vaikams… Taigi Bitutė nudžiugo ir suplasnojusi trapiais sparneliais nuskrido pas savo draugus Daivą ir Vytą, kurių namuose gyvena mielas padarėlis ir turbūt kiek neįprastas augintinis – šeškas. Šis žavus gyvūnėlis pas juos atsirado ne taip ir seniai, tačiau, pasak šeimininkų, jau spėjo prikrėsti daugybę išdaigų.

Nenustygstantis pokštininkas

Nuskridusi Bitutė kambaryje pamatė dūkstantį šešką, vardu Marko. Įtariai pažvelgęs į viešnią, droviai pasislėpė už siurblio. Paskui pasičiupo raudoną kamuoliuką ir stryktelėjo ant keturkojės kėdės, tada ant greta stovinčio narvelio ir vėl ant žemės, mirktelėjo žvitria akyte ir šmurkštelėjo po lova… Ant palangės gulėjo nuvirtęs vazonas, ant grindų pabiro žemė ir nelaiminga, liūdna ir gal kiek piktoka gėlė…

Fotosesija prasideda

„Apie tokį išdaigų mėgėją tikrai reikia papasakoti vaikams, – nusprendė Bitutė. – Tačiau pirmiausia reikėtų jį nufotografuoti“. „Na ir greitumas to šelmio“, – nustebo Bitutė, kai kaskart blykstelėdama fotoaparatu nesėkmingai bandė įamžinti šešką…

– Palauk, neskubėk, leisk nufotografuoti, juk noriu tave parodyti vaikams…

Tačiau greituolis nė klausyti nenorėjo ir toliau žaidė savo žaidimus. Fotoaparatas spėdavo pagauti tik Marko uodegėlę ar ausytę… Vis dėlto kai šis pavargo nuo šėlionių, pavyko įamžinti nenuoramą… Tik pažvelkite į šias nuotraukas! Argi jis ne žavus?

Naminis gyvūnėlis

Turbūt daugelis iš jūsų net neįsivaizdavo, kad toks gyvūnėlis gali gyventi nelaisvėje. Į šiuos namus Marko atkeliavo gana neįprastai: supakuotas dėžutėje kaip gimtadienio dovana. Šeimininkai pamena, kad išleistas iš dėžutės šeškas lyg nuomininkas iššniukštinėjo visus kambario kampelius, tarsi tikrintų, ar nauja vieta bus tinkama gyventi.

Reikalauja dėmesio

Nors Marko linksmas ir pašėlęs, su juo linksma žaisti, vis dėlto jį reikia ir prižiūrėti. Šeimininkai, grįžę į namus, iš narvelio išleidžia savo numylėtinį. Šis dūkdamas sukelia daug juoko, kartais prikrečia neįtikėtinų dalykų, kartais – nuostolių. Didžiausia bausmė už išdaigas – uždarymas į narvelį. Kai nusikaltęs išdykėlis paimamas į rankas, vadinasi, už blogus darbelius bus baudžiamas. Jis tai puikiai supranta, todėl ima meilintis šeimininkui. Taip gudrutis Marko išvengia bausmių! Tačiau kartais prisidūkęs taip pavargsta, kad mielai keliauja į narvelį pats.

Šeškas Marko gana išrankus: jam perkamas sausas šeškų maistas, kurį šeimininkai sumaišo su kačiukų maistu.

Viskas smalsu

Namai šiltesni, kupini gyvybės, kai išdykėlis ilgauodegis sukiojasi aplink. Kai šeimininkai sugrįžta į namus su šiugždančiu pirkinių maišeliu, susidomėjęs Marko įlenda į vidų ir patikrina, kas ten gero yra. Kartą mama pastebėjo Marko uodegą, kyšančią iš rankinės, o visus daiktelius pažirusius ant žemės. Pasirodo, šis atkakliai bandė ištraukti storą odinę piniginę. Marko nesigėdydamas iššniukštinėja patikusį kampelį, į svečius atkeliavusio draugo batus ar mažosios sesės paliktą kuprinę. Nepalikite daiktų šeškui pasiekiamoje vietoje – šis juos sutvarkys savaip. Beje, gali neskaudžiai grybštelėti pirštą ar timptelėti jūsų kojinę, jei supykę pabarsite nenuoramą.

Nemalonios procedūros

Šeško nagučiai karpomi specialiomis žirklutėmis, valomos ausytės. Beje, Marko švaros procedūras ne itin mėgsta, todėl nepatenkintas visada spurda, bando pasprukti, o ištrūkęs slepiasi po lova, kur jo niekas nepasieks.

Marko atkeliavo iš Čekijos, todėl turi pasą, kuriame yra įrašytas jo vardas, šeimininkai, išvardinti visi nemalonūs ir skausmingi daktaro atlikti skiepai. Šeško petyje įsiūta mažytė mikroschema su numeriu, kad būtų galima atpažinti šešką. Tai lyg nedidelis pasas, su kuriuo Marko gali keliauti po visą Europą.

Ką žinome apie šešką?

Gyvena jie drėgnose krūmingose Europos, Azijos, Amerikos lygumose ir stepėse. Tai tylūs, bailūs, paslaptingi gyvūnai, mėgstantys vienišiaus gyvenimą, dienomis dažnai tūnantys medžio drevėje ar kitų gyvūnų apleistame urve. Medžioja sutemus, minta smulkiais graužikais, varliagyviais, žuvimis, ropliais, vabzdžiais, kirmėlėmis, rudenį – vaisiais.

Nuo kitų gyvūnų šeškas skiriasi nemaloniu kvapu – kilus pavojui ima ne tik švilpti, urgzti ir garsiai klykauti, bet priešą gali apipurkšti dvokiančiu skysčiu, kurį išskiria prie uodegos esanti liauka. Į taikinį, jei jis nutolęs per tris metrus, gali tiksliai pataikyti, o vėjo sklaidomas kvapas toks stiprus, kad jį galima užuosti kilometro spinduliu.

Rašė ir fotografavo Ginta Paulavičiūtė