(vertino 46, vidurkis: 4.74 iš 5)
 Loading ...

Tai knyga apie devynmetį berniuką, kuris prašė, kad jį visi vadintų Moliūgėliu, o ne tikruoju vardu − Ikaras. Kodėl? Gal todėl, kad kažkada labai seniai vienas Ikaras jau bandė pasiekti saulę su vaškiniais sparnais ir užsimušė. Šito pasakojimo knygoje nerasite, bet Moliūgėlis taip pat buvo įsitikinęs, kad dangus neša vien nelaimes: kažkur ten, anot mamos, skraido jo tėvas, kuris juos paliko ir į kelionę aplink pasaulį kažkodėl pasiėmė tik „kaimynų vištą“. Moliūgėlio mama neturi darbo. Ji dienų dienas sėdi prie televizoriaus ir geria alų. Kai supyksta, muša Moliūgėlį.

Štai dėl to Moliūgėlis ir norėjo nušauti dangų, bet atsitiktinai pataikė į mamą.

Atpasakoti šią istoriją nėra lengva: ji skaudi. Suaugusiesiems norisi apsaugoti vaikus nuo žinojimo, kad pasaulyje (ne danguje, o čia, šalia mūsų) vyksta baisių dalykų. Kad kai kurie vaikai apsigyvena vaikų globos namuose dėl to, kad jų tėvai mažai apie juos galvojo ir pateko į kalėjimą. Arba mirė, perdozavę narkotikų. Dažnai suaugusieji mano, kad apie tai knygose galima rašyti tik vyresniems. O aš manau, kad jei skaitydamas tokią knygą apsiverki, užaugęs niekada nepadarysi nieko bloga.

Artimiausių pasaulyje žmonių išduoti vaikai būna išsigandę, pikti, nepatiklūs, bet vis tiek myli savo tėvus ir jų ilgisi. Jie lygiai taip pat nori draugauti, globoti silpnesnius už save ir būti mylimi. Kaip ir visi vaikai jie krečia išdaigas ir važinėjasi „rusiškais kalneliais“ atrakcionų miestelyje. Apie tai ir yra „Moliūgėlio istorija“. Suprantama, su gražia laiminga pabaiga. Tai – viena iš įdomiausių mano pastaruoju metu skaitytų knygų, Skruzdėlytės žodis!

Gilles Paris „Moliūgėlio istorija“, Vilnius: Alma littera, 2006.

Skruzdėlytės vertinimas: