(vertino 12, vidurkis: 4.67 iš 5)
 Loading ...
„Kitą kartą miške gyveno daug žvėrių. Bet palaukite, kodėl tas kartas buvo kitas? Jei buvo kitas kartas, vadinasi, turėjo būti ir tas kartas, kuris visai nėra kitas. Gal norima pasakyti, kad tą kartą miške niekas negyveno ir nieko įdomaus neįvyko, o jau kitą – apsigyveno žvėrys ir nutiko kaži kas įdomaus?“ – taip prasideda Liudviko Jakimavičiaus knygelė „Lapė ir kaliošai“.

Tas „kažkas įdomaus“ – tai istorija apie kiškį Bernadetą, susirengusį į Vilnių pirkti lapei madingų batelių.

Nuo kada kiškiai lapėms batelius perka? – nustebsite jūs. Ogi nuo tada, kai lapės jiems druskos ant uodegos užbarsto. Kai užbarstai druskos kiškiui ant uodegos, tasai nebegali pabėgti. Paprastas kiškis turbūt suglaustų ausytes ir lauktų drebėdamas, kol atsidurs ant lapės pietų stalo… Bet ne Bernadetas. Jis – verslininkas!

Tikriausiai apie verslininkus visi ką nors žinote. Apie verslą kalba tėčiai, jų draugai ar rimti dėdės per televiziją. Tai – suaugusiųjų reikalai. O kai apie verslą prasižioja kiškis – lauk staigmenos!

Taigi kiškis pasiūlė lapei verslo planą: ji duoda jam pinigų, jis jai iš Vilniaus batelius parneša… Nes pačiai lapei ten rodytis pavojinga – bematant sugaus ir kailį nudirs!

Kaip kiškiui sekėsi Vilniuje – paskaitysite. Nuotykių jam ten netrūko. Lapė, beje, nuskriausta neliko: Bernadetas iš miesto jai parnešė „nuostabius, neperšlampamus, lakuotus, beveik glazūruotus, raudonu šiltu audeklu iš vidaus pamuštus“… kiaurus kaliošus. Nes visus lapės pinigus išleido pramogaudamas ir vaišindamas draugus.

Gal ir nieko bloga, jei silpnesnis gudrumu nugali stipresnį… Lapė Bernadetą tikrai būtų suėdusi, jei ne jo išradingumas, tačiau „…laikas dingti yra būtent tas laikas, kada tikrai geriau dingti negu įsivelti į nenuspėjamas istorijas, galinčias blogai baigtis“, – sako kiškis ir yra teisus. Miške tokių istorijų gali nutikti ne viena…

Liudvikas Jakimavičius „Lapė ir kaliošai“, Vilnius: Dominicus Lituanus, 2008

Tad dėmesio! Skelbiame naują konkursą – sukurkite pasaką „Kaip Bernadetas ežerą žvėrims grąžino“. Pradžia tokia:

Kitą kartą Bernadetas liuoksi takeliu ir mato – ogi miško ežerėlis, prie kurio jis dar užvakar prisikiškiakopūsteliavęs saulėkaitoje į ūsą pūtė, aukščiausia tvora aptvertas! Ir užrašas kabo: „Privati valda. Vaikščioti draudžiama“. O prie tvoros šuo tupi. Pamatęs Bernadetą, prisiartino prie jo ir sako:
– Labas. Esu piktas šuo. Saugau ežerą. O tau ko čia reikia?             

Išradingiausių istorijų autorius apdovanosime. Bitutė laukia laiškų!