Marsio ir Mažojo princo laimė
2009 m. vasario 1 d.
Spėkite, kur mes šiandien keliausime? Ogi į Žemę! Su Jurgos Ivanauskaitės Marsiu ir Antuano de Sent-Egziuperi Mažuoju princu. Sakysit: „Ėėėėė… mes jau ir taip gyvename Žemėje! Va kad taip į kitas planetas!..“ Gerai, kada nors skrisime ir ten. Tačiau pirmiausia turime iš naujo atrasti savo planetą ir išmokti stebėti žmones. Kam to reikia? „Kad suprasčiau, kas yra laimė“, – pasakytų vienas toks Marsis. Ne veltui net knygelės pavadinimas – „Kaip Marsis Žemėje laimės ieškojo“, nes, žinote, Marse yra kalnų, jūrų, upių, ežerų, miškų, pievų su gėlėmis ir, žinoma, miestų.
Tik, va, laimės nė su žiburiu nerasi. Marsiečių nuotaika visą laiką yra vienoda kaip kokių dulkių siurblių ir skalbimo mašinų. O štai Žemėje, pasirodo, kiek žmonių, tiek ir laimių!Netikite? Pasiimkite Laimės matuoklį – ir pirmyn! Štai ką apie laimę pasakė pirmasis Marsio sutiktas žmogus: „Atsisėsiu ant Everesto viršūnės ir tabaluosiu kojomis virš viso pasaulio. Valio!“ Tačiau norint būti laimingam visai nebūtina taip aukštai keberiotis. Galima pasikalbėti su lama Dondrupu, kuris be jokių aparatų kartais pakimba virš žemės kokį pusmetrį. Galima šokinėti ant žarijų ar miegoti ant vinių, kaip daro jogas Vairobačanda. Mėgdžioti šokantį dervišą Mustafą. Gerbti savo proproproprosenelius kaip balubų gentis Afrikoje. Giedoti su rabinu Binjaminu. Džiaugtis gamta su broliu Pranciškumi. Marsis, žinote, net ir raganą aplanko. Bet kas yra laimė, jam paaiškėja tik pačioje pabaigoje, kai sutinka šmėkliukę Aliodiją. Ir tai – labai labai nedaug. Tik truputėlį. Kaip Marsiui ir Aliodijai seksis toliau, galite paspėlioti ir jūs. Gal net norėsite jiems padėti – perskaitę pasaką, rasite adresą, kuriuo galite siųsti savo laimės receptus arba padėkoti Jurgai Ivanauskaitei už tikrai gražią knygą. Prisimenate mįslę „Baltos lankos – juodos avys, kas išmano, tas jas gano“? Siūlau savo akelėm ne tik raides ganyti, bet ir į piešinius įsižiūrėti – šią knygą iliustravo pati autorė. Tokių įspūdingų vaizdų pamiršti neįmanoma, net jeigu jie tik susapnuoti. O jeigu ne?..
Pereikime prie Antuano de Sent-Egziuperi „Mažojo princo“. Todėl kad kai kas šias dvi, rodos, nepanašias knygas sieja. Abi jas iliustravo autoriai. Gal – kad parodytų jums tokį pasaulį, kokį mato patys? Jurga Ivanauskaitė – tarsi nesibaigiantį įvairiausių spalvų spalvelių šokį. Antuanas de Sent-Egziuperi – ramų, prigesintą, tačiau – su paslaptimi (kas gi ten – skrybėlė ar smauglys, prarijęs dramblį?). Marsis Žemėje bando atrasti laimę. Rožė, išlydėdama Mažąjį princą į kelionę, sako jam: „Pasistenk būti laimingas…“ Ir Marsis, ir Mažasis princas atranda Žemėje draugystę. Marsis, keliaudamas iš vienos šalies į kitą, sutinka labai įvairių žmonių, kurie savaip supranta laimę. Mažasis princas taip pat aplanko skirtingus žmones – astronomą, kuris kiekvienai atrastai žvaigždei duoda numerį; karalių, kuris moka tik įsakinėti; tuščiagarbį, kuris girdi vien pagyras; biznierių, kuris mato tik skaičius; geografą, kuris aprašinėja tyrinėtojų atsiminimus, tačiau pats nėra nė kojos iškėlęs iš kabineto. Spėkit, ar tie žmonės laimingi? Ką apie juos pasakytų Marsis, jei būtų sutikęs? Mažasis princas padaro išvadą: „Suaugę žmonės labai keisti“. Beje, atkreipkite dėmesį, kad atsakydama į Bitutės klausimus Jurga Ivanauskaitė pataria mums pasimokyti iš Marso gyventojų visada likti vaikais, nes jie smalsūs ir nepaliauja stebėtis. O suaugusieji jau nebeturi laiko pažinti. Jie viską nusiperka.
Taigi Marsis ir Mažasis princas atranda panašius dalykus. Tik Marsis – patirdamas daugybę linksmų nuotykių, o Mažasis princas – atidžiai stebėdamas pasaulį, įsiklausydamas į kiekvieno sutiktojo žodžius. „Tu man dar esi berniukas, panašus į šimtą tūkstančių berniukų. Aš tau esu lapė, panaši į šimtą tūkstančių lapių. Bet jei tu mane prisijaukinsi, mudu būsime vienas kitam reikalingi. Tu man tada būsi vienintelis pasaulyje. Aš tau būsiu vienintelė pasaulyje“, – sako lapė Mažajam princui. Norint su kuo nors susidraugauti, reikia būti labai kantriam. „Iš pradžių atsisėsi ant žolės, va šitaip, truputį toliau nuo manęs. Aš į tave žiūrėsiu akies krašteliu, ir tu nieko nesakysi… [...] Bet tu galėsi kasdien atsisėsti vis arčiau“. Ne mažiau kantrybės reikia norint išsaugoti draugystę. Su rože. Su lape. Su paklydusiu dykumoje lakūnu. Su Marsiu. Su kiekvienu iš jūsų. Taip daromės atsakingi už tuos, su kuriais susibičiuliaujame.
Jurgos Ivanauskaitės knyga – nuotykinė, labai linksma. Antuano de Sent-Egziuperi – filosofinė, kviečianti pabūti tyloje: „Atsisėdi ant smėlio kopos. Nieko nematai. Nieko negirdi. Ir vis dėlto kažkas spinduliuoja tyloje…“ Jeigu paklaustumėte, kuri knyga geresnė, man tektų tik gūžtelėti pečiais. Arba atsakyti Jurgos Ivanauskaitės knygos mintimi – kaip nėra bendro visiems laimės recepto, taip nėra ir knygos, vienodai tinkančios visiems. Marsis gal labiau patiks nenuoramoms padaužoms ir kaip tik jiems atskleis laimės paslaptį, Mažasis princas – tyleniams, mėgstantiems lėtai, bet kantriai versti lapą po lapo, kol atradę to nepaprasto berniuko ištartus žodžius: „Žvaigždės gražios todėl, kad kiekvienoje yra gėlė, kurios nematyti“, pagalvos: o gal ir kiekviena gera knyga – kaip žvaigždė?..
Smagu vėl su jumis susitikti čia ir dabar – XXI amžiuje. Šį kartą papasakosiu apie mergaitę, kuri taip pat gyvena XXI amžiuje, bet tokioje ateityje, kai skrydžiai į Saulės sistemos planetas – Marsą, Venerą, net į Jupiterį – kasdienybė. O ir ateivių iš kosmoso pačioje Žemėje – nors vežimu vežk! Todėl vaikai, užuot paskambinę raganai žiežulai, netyčiom surenka marsiečių pasiuntinybės numerį. Kada nors taip tikriausiai elgsis ir jūsų anūkai, todėl ne pro šalį jau dabar pasižvalgyti po pasaulį, kuriame jie gyvens. Arba – kuriame gyventumėte jūs, jei kas nors rytoj išrastų laiko mašiną. Tokia „laiko mašina“ – tai mūsų vaizduotė.
Paimi į rankas Kornelijos Funkės „Rašalo širdį“… ir didžiausio knygagraužio širdis apsąla. Iškart matai – tikra knyga, jaukiai rudu viršeliu, stora storutėlė, bene 500 lapų, su paveikslėliais (beje, pačios autorės jie ir piešti!), dar ir juostelė nusidriekusi, kad nereikėtų skaitomo puslapio užlenkti ar sumuštiniu pažymėti… Nesijuokite, pasirodo, būna ir tokių skaitytojų. Prisipažinsiu, kartais ir aš sau tokį slaptą malonumą leidžiu – skaityti valgydama, bet knygų šiukštu neteplioju, atsargut atsargutėliai vartau, kad net pirštų antspaudų neliktų. Nes gerą knygą dažnai norisi ne vieną kartą skaityti, sugrįžti prie jos ir po metų, ir po dvejų, nesvarbu, kad jau žinai, kaip baigsis istorija ir mintinai galėtum veikėjų nuotykius išvardyti. Pačias mėgstamiausias, kad ir kur keliautum, susidedi į lagaminėlį ir pasiimi su savimi.
Prisiminkite vasaros pradžią – žydinčią pievą, kurioje dūzgia bitutės, savais vingiuotais keleliais skuba skruzdėlytės, čirpina smuiką Svirplys Muzikantas, o saulėtą dieną pūstelėjus menkiausiam vėjeliui be garso į orą pakyla pienių pūkų debesis… Ir keliauja tolyn, kad pamatę, koks didelis ir gražus yra pasaulis, sudygtų jau kitoje pievoje. Kai kurie pienių pūkai nusileidžia į vandenį… „Bet kas, manai, atsitinka su visais tais pienių pūkais, plūduriuojančiais vandenyje? Manai, jie susitaiko su tuo, kad greitai mirs? Na jau ne. Jie dainuoja…“ – štai tokį pasakojimą iš tėčio išgirdo Gerda, norvegų rašytojos Hildės Hagerup (Hilde Hagerup) veikėja.
Jei augi vienas, tai tikriausiai ne sykį svajojai, kaip būtų smagu turėti brolį ar seserį… O įsivaizduok, kad turi dvynį ir jūs kartu nuo gimimo. Arba – jūsų šeimoje netgi ne du ar trys, o visas aštuonetas vaikų. Ir visų jų vardai kažkodėl prasideda raide M. O gal turi brolį, kuris yra ne toks kaip kiti? Taigi šį kartą mano knygyne – trys labai skirtingos istorijos, bet visos jos apie tai, ką reiškia būti kartu.
Na kaip, dar prisimenate, kad buvo vasaros atostogos?.. Aš – puikiai! Todėl, kad mano rankose – keletas knygų apie atostogas. Tai – Julijos Brukner (Julia Brückner) „Slaptasis tunelis“ ir Dortės Roholtės (Dorte Roholte) „Vasara vaiduoklių viešbutyje“. Sprendžiant iš pavadinimų, pakvipo paslaptimis, ar ne?.. Oi, ne kiekvienam tenka laimė atostogauti šalia pilies ar sename viešbutyje gaudyti vaiduoklius! Prisipažinkite, apie tokias atostogas svajoja kiekvienas normalus nuotykių ieškotojas… Todėl pasižiūrėkime, kokie nuotykiai laukia tų knygų veikėjų. Aišku, visų paslapčių jums negalėsiu išduoti.
Kaip jau supratote, šį kartą ant mano stalo – knygos, kurių pagrindiniai veikėjai yra šunys. Papasakosiu apie keturis: Lesę, Bardą, Vinį Diksį ir Matą… Apie Lesę tikriausiai girdėjote, ją pažįsta ne tik Grynel Bridžo gyventojai: Lesė išgarsėjo tuo, kad įveikė didžiulį atstumą ir grįžo pas šeimininką. „Keturi šimtai mylių. Bet tiek kelio būtų žmogui, vykstančiam tiesiu keliu arba traukiniu… O kiek mylių būtų šuniui – šuniui, kuris turi aplenkti kliūtis ir klaidžioti į visas puses, kol pagaliau suranda kelią? 
