Lyja ir lyja… Va ir vasarėlė! Vos spėju vakarais, židinio ugnelę pasikūrusi, džiovinti drėgnus sparnelius ir basutes. O ugnelė tikrai labai miela – pakurstyta dailiai tvarkingai dega, sušildo puodelyje pieną vakarienei… Bet lyg tyčia tą vakarą per radiją ėmė ir pranešė – tokia „geroji“ ugnelė, kažkieno nemokšiškai pakurstyta, supleškino klėtį ir net tris bitučių avilius! Išsigandusi griebiau savo keliauninkės kuprinėlę, fotoaparatą ir nurūkau į „gaisro įvykio“ vietą – taip gaisravietes vadina ugnies gesintojai – gaisrininkai. Dabar kitaip jie vadinami ugniagesiais gelbėtojais.

Kaip pergudrauti ugnelę

Prie gerokai apdegusios klėties ir pajuodusių avilių (visos bitės iš jų, ačiū Dievui, spėjo išskristi) stovėjo raudona didžiulė gaisrininkų mašina, iš kurios rankovės (taip vadinama gaisrininkų žarna) ant klėties stogo liejosi vanduo. Keli ugniai atspariais kombinezonais apsirengę ir šalmais veidus prisidengę gaisrininkai geležies kabliais vartė rusenančius nuodėgulius, gesindami paskutines kibirkštėles. Šalimais stoviniavo išsigandęs berniukas – gaisro įvykio kaltininkas. Neatsargiai šiene degiodamas degtukus jis ir sukėlė gaisrą… Prie avilių stovėjo supykęs jo senelis, kuris pamatęs rūkstančią klėtelę ir iškvietė gaisrininkus.

Įsidrąsinusi priskridau prie dviejų ugniagesių gelbėtojų – Leono Svirbutavičiaus ir Sigito Gėdžiaus, dirbančių gaisrininkais Švenčionių rajono priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Švenčionėlių komandoje.

Kodėl kyla tokie baisūs gaisrai?
Sigitas. Šitas – dar ne baisiausias. Būna, kad pleška daugiaaukštis namas arba net visa gamykla… Tada suvažiuoja daugybė gaisrininkų mašinų, o ugniagesiai puola į liepsnas gelbėti žmonių, gyvūnų… Visi – dideli ir maži – gaisrai dažniausiai kyla žmonėms neteisingai naudojant ugnį, pamiršus išjungti elektros prietaisus. Dažnai namas užsidega tuomet, kai koks įkaušęs dėdė ar teta rūko lovoje – ir užmiega. Nuo smilkstančios cigaretės tuoj pat užsiliepsnoja čiužinys, užsidega ir kambarys. Deja, tokiu atveju dažnai to užmigusiojo jau nebespėjame išgelbėti…

Siaubas… O ar dažnai būna gaisrų?
Leonas. Per mėnesį – tris keturis kartus. Todėl dieną naktį gaisrinėje prie telefono budi gaisrininkai, kad vos jiems pranešus apie gaisrą per vieną minutę apsivilktų gaisrininko drabužius, sėstų į gaisrinės mašiną ir paleidę sireną skubėtų gaisro gesinti, gelbėti žmonių ir gyvūnų.

Turbūt labai baisu?
Leonas. Baisoka… Todėl į gaisrininkų komandą priimami tik stiprūs, drąsūs vyrai, kuriuos apmoko specialioje ugniagesių mokykloje arba pratybose. Jie turi mokėti sliuogti virve, greitai bėgti per siaurą rąstą, sumaniai virve aprišti ir ištraukti žmones ir gyvūnus iš degančio pastato…. Gaisrininkas turi puikiai plaukti, nebijoti landžioti vamzdžiais, lipti į aukščiausią medį…
Sigitas. Mat mus, ugniagesius, žmonės kviečia ir tada, kai, tarkim, į gilų šulinį įkrenta katinėlis, kamine įstringa išsigandusi pelėda, pelkėje įklimpsta arklys arba betoniniai blokai prispaudžia automobilį. Turime sumaniai įvesti tvarką. Mokame viską, net iš dumblo ištraukti nuskendusį motociklą.

Turbūt ugniagesių mokykloje – griežta tvarka?
Sigitas. Griežtoka. Mus moko būti pareigingais, greitais, sumaniais – kaip policijoje. Todėl Lietuvos ugniagesiai – ir puikūs sportininkai, ir šaunūs vairuotojai.
Leonas. Ugniagesio gelbėtojo profesijai ruošiamasi nuo mažumės. Daugelyje mokyklų veikia jaunųjų ugniagesių būreliai. Juos vienija Jaunųjų ugniagesių sąjunga, kasmet rengianti įdomius čempionatus, kur dalyviai bėga (gaisrininkas turi labai greitai bėgioti), kopia kablinėmis kopėčiomis, valdo gaisrinę mašiną ir mikliai gesina ugnį.
Sigitas. Mokomės visą gyvenimą. Kasmet turime lankyti tobulinimosi kursus, nes pasaulyje atrandama vis gudresnių būdų gaisrams gesinti, – reikia jų išmokti.
Leonas. Mums labai smagu, kad kasmet gegužės 6 dieną Lietuvoje vyksta gaisrininkams skirta šventė – Šv. Florijono, ugniagesių gelbėtojo, diena. Tądien žmonės dėkoja mums už darbą, o šauniausi ugniagesiai gauna apdovanojimus.

O ar kada toptelėjo – nebenoriu būti gaisrininku, verčiau kitą darbą dirbti?
Leonas. Sykį buvau išsigandęs. Kaime užsidegė tvartas, mes mikliai nuvykome su mašina į gaisro vietą, o ten – žviegia verkia degančiam tvarte kiaulaitės… Kol vyrai per „rankovę“ pylė vandeniu liepsnojančias sienas, įsibroviau į vidų, bandydamas paklaikusius paršelius ištempti lauk. O tie pagaunami nesiduoda, tarp dūmų laksto, o jų mama – kiaulė dar ir mane puola!.. Na, galvoju, visi ir sudegsim. Sukaupęs visas galias, čiupau kiaulę už ausų ir šiaip taip išvilkau lauk. Paršeliai iškurnėjo paskui. Spėjome pačiu laiku, nes vos atsidūrėme kieme, nuvirto liepsnojantis stogas… Ir tąsyk tvartelį padegė su žiebtuvėliu žaidžiantis vaikas.

Kodėl vaikai taip neatsargiai žaidžia su ugnimi?
Sigitas. Kai kurie vaikai nesupranta, kad ugnis gera tik tada, kai prisijaukinta – kurstoma krosnyje, židinyje. Ugnį reikia stebėti. Jei ją paleisi laisvėn – ji supleškins viską. Taigi jei kur nors ne vietoje – miške, pievoje – kas pradeda smilkti, dūmyti, kibirkščiuoti, reikia tuoj pat tą vietą sutrypti kojomis, užlieti vandeniu. Ugnelės nieku gyvu negalima paleisti laisvėn!

Tad ko palinkėtumėte mūsų skaitytojams – vaikams?
Leonas. Vaikams – nedegioti degtukų, nežaisti su žiebtuvėliais (jie gali sprogti), be tėvelių leidimo nesinaudoti dujine virykle ar elektros prietaisais. Nemėtyti neužgesintų degtukų į sausą žolę, samanas, šieną.
Sigitas. O tėveliams – nemėtyti smilkstančių nuorūkų ir, žinoma, nerūkyti lovoje! Rūkyti apskritai labai nesveika ir negražu, ką ir kalbėti apie rūkymą lovoje! Dar tėveliams palinkėčiau išmokyti vaikus teisingai naudotis elektros prietaisais, niekur nepalikti atvirų elektros laidų ir degių medžiagų – žibalo, benzino, tepalo.

Ir aš, Bitutė, kai ko palinkėsiu savo sesėms – bitutėms! Jei, sesutės, pamatysite avilių link sėlinantį neklaužadą su liepsnojančiu degtuku – įgelkit jam į užpakalį! Antraip jis supleškins jūsų namelius. O kad taip neatsitiktų, visiems šią vasarą linkiu atsargiai ir rūpestingai elgtis su ugnele! O jei kas – skambinkite gaisrininkams telefonu 03.