Ak, kaip neteisinga… Žvirblis Peštukas pasiskolino iš manęs mėgstamiausią mano knygą, o pats išskrido žiemoti į Egiptą! Kai paskambinau jam mobiliuku, pareiškė, kad knygą grąžins tik pavasarį, o jei panorės, iš viso negrąžins, – kaip aš įrodysiu, kad ji tikrai mano? Vos neapsižliumbiau…
„Nenusimink, – paguodė Boružėlė. – Yra dar pasaulyje teisingų žmonių. Skrendam!“ Taip atsidūrėme pas notarę Oną Adomavičienę, Lietuvos notarų prezidentę, pačiuose Notarų rūmuose. Nors prezidentė vilkėjo juodais iškilmingais drabužiais, kaip ir dera teisingumą vykdančiam žmogui (o notarai ir teisėjai – būtent tokie), ji linksmai šypsojosi. Nusišypsojau ir aš.

Gerbiama notare, ką daryti, kad Žvirblis grąžintų knygą? Ją man dovanojo močiutė… Štai atvirukas, kuriame močiutė rašo dovanojanti man šią knygelę ir sveikina su gimtadieniu. Va, ir parašas…
Puiku, Bitute, kad išsaugojai atviruką. Jis įrodo, kad knyga – tikrai tavo. Tokie dovanojimo dokumentai – labai svarbūs. Dabar man antspaudu ir savo parašu belieka patvirtinti, kad pasveikinimą tikrai parašė tavo močiutė, ir Žvirblis privalės grąžinti knygą.

Toks jau tas notaro darbas – tvirtinti dokumentus?
Taip. Mus lanko žmonės, kai reikia patvirtinti, kad sodyba, žemė ar močiutės palikimas priklauso jiems, kai ką dovanoja ar nutaria savo uždirbtą turtą palikti kitiems. Juk ir pati matei, Bitute, kad būna nesąžiningų piliečių, kurie gviešiasi svetimo turto. O notaro antspaudu patvirtintas raštas laikomas teisingu, ir nedorėliai nebeturi teisės reikalauti to, kas jiems nepriklauso.

Ar notarų būta ir senovėje?
Tai sena ir gerbiama profesija. Lotynų kalbos žodis „nota“ reiškia „raštas“. Pirmasis notariato aktas (taip vadinami notaro užantspauduoti raštai – dokumentai) žąsies plunksna buvo surašytas 1400 m. Sicilijoje. Nuo tada notarų atsirado visose šalyse.

Žąsies plunksna – notarų ženklas?
Taip. Lietuvos notarų vėliavoje yra žąsies plunksna, kuria žmonės rašė senovėje. Yra ir teisingumo deivė Temidė, laikanti svarstykles. Tai iš amžių glūdumos atėjęs teisingumo simbolis.

Tai notarai – rimti ir pareigingi žmonės, jeigu jų antspaudus, parašus ir žąsies plunksnas žmonės gerbia…
Bitute, lengvabūdžių ar tinginėlių dirbti tokio darbo nepriima. Kas būtų, jei lengva ranka pasirašytum neteisingą dokumentą? Klestėtų melas, apgaulė… Tad mes, notarai, viską kruopščiai patikriname, ištiriame, ar dovanojantis žmogus vėliau nepakeis savo nuomonės, ar toji dovana tikrai priklauso jam, – ir tik tada pasirašome ir antspauduojame.

O jau tų antspaudų antspaudėlių ant notarės Onos stalo! Dideli ir maži, sunkūs ir lengvučiai… Pūpso storiausi popierių segtuvai, o kompiuteryje – vien skaičiukai ir diagramos. Siaubas!

Turbūt reikia daug mokytis, jei nori būti notaru?
Taip. Ir būti teisingam, darbščiam ir kruopščiam. Juk teisingumo reikia net žaidžiant kvadratą ar slėpynes, – kaip kitaip nuspręsi, kas iš tikrųjų laimėjo? Teisingi žmonės man patiko nuo vaikystės, tad baigusi mokyklą įstojau į Teisės fakultetą, tapau notare. Paskui mane išrinko Lietuvos nepriklausomų notarų rūmų prezidente. Mes dalyvaujame ir pasauliniuose notarų kongresuose. Notarų šūkis lotyniškas – Lex et quod notamus („Ką patvirtina notaras, tampa įstatymu“).

Ar namie irgi be paliovos antspauduojate?
Tai jau ne! Grįžusi iš darbų palaistau gėles. Pažaidžiu su anūkais – Šarūnu ir Gabriele. Va jai tai patinka antspauduoti. Matyt, užaugusi bus notare… Su vyru dažnai vykstame į kalnus paslidinėti. Anksčiau bijojau slidėmis leistis nuo šlaitų. Bet juk tai neteisinga – niekas nebijo, o aš bijau! Ir per savo gimtadienį Alpėse pasidovanojau sau dovaną – išmokau slidėmis vingiais leistis nuo aukšto kalno šlaito!

Šaunūs tie notarai! O kaip išmokti būti teisingam?
Svarbu gerbti vyresnius žmones, neleisti skriausti silpnesnių. Išmanyti žmonijos ir savo šalies istoriją. Sakoma: „Tegu geriantys vandenį geru žodžiu pamini tuos, kurie iškasė tą šulinį“. Ir dažniau šypsokitės – juk teisingam būti nebaisu! O dabar – OP!