Nežinau, kaip jūs, bet aš, Bitutė, labai pasitempiu pamačiusi žmones baltais chalatais. Visų pirma jie atrodo orūs, patikimi ir be galo švarūs. Antra – jie gali papasakoti įdomiausių dalykų. Trečia – jie padeda būti sveikam. Juk baltutėliais it sniegas chalatais dažniausiai vilki gydytojai ar vaistininkai, rimtų dėdžių vadinami farmacininkais, o kai kada net farmakotechnikais (siaubas, liežuvį gali nusilaužti!).

Ar kada svečiavotės paslaptingoje vaistininkų – farmaceutų karalystėje? Ko tik ten nėra – stiklinės kolbos ir mėgintuvėliai, termometrai ir guminės žarnelės, svarstyklėlės, skalpeliai, įvairiaspalviai aliejai ir milteliai… Ta karalystė svaiginančiai dvelkia vaistažolių ir piliulių kvapais, ir ten visada taip švaru, kad nors tešlą ant grindų minkyk.

Tad ir apsilankiau vienoje tokioje Vilniaus švaros ir sveikatos karalystėje, pavadintoje „Gintarinė vaistinė“. Ten farmaceutė, Šeškinės vaistinės vedėja Angelė Morkūnienė man papasakojo, kodėl žmonių baltais chalatais darbas toks svarbus.

Baltoji vaistinės karalystė užbūrė ir mane, – prisipažino man vaistinės vedėja Angelė. – Būdama gal šešerių metukų sykį apsilankiau vaistinėje. Ten rimti darbuotojai it burtininkai rūpestingai dailiomis svarstyklėlėmis svėrė visokius miltelius, kruopščiai juos vyniojo, ant kiekvieno kažką užrašydami… Stiklo inde šnypštė ir burbuliavo skaidrus akinamo žydrumo skystis, pilstomas į dailius buteliukus. Taip farmacininkai gamino vaistus dideliems ir mažiems. Taigi tvirtai nutariau užaugusi būti tik farmacininke ir gydyti žmones.

Darbelis reikalingas, bet jo išmokti turbūt nelengva…
Mokytis reikia rimtai. Chemijos, fizikos, matematikos… Tačiau man visada patiko tikslieji mokslai, ypač chemija. Argi neįdomu sužinoti, kas sudaro smulkiausias medžiagas, kaip sąveikauja molekulės, atomai? O visų įdomiausia – pačiam iš vaistinių medžiagų sukurti tokius vaistus, kurie išgydytų ligas. Bet tam reikia žinoti labai labai daug. Nes neišmanėlis netyčia gali sukurti kokius nuodus.

Turbūt todėl visi farmacininkai – tokie kruopštūs, tvarkingi ir švarūs?
Taip. Vaistininko darbo vietoje turi būti labai švaru. Juk mes žmones gydome nuo mažyčių nematomų priešų – ligas sukeliančių mikroorganizmų, taigi vaistai turi būti švariausias dalykas pasaulyje. Todėl tas, kuris nuo mažumės mėgsta tvarką ir švarą, rūpestingai viską apskaičiuoja, domisi gydymu ir chemija, gali būti farmacininku.

Kokių dar savybių reikia?
Mylėti žmones ir labai norėti jiems padėti. Sakykim, ateina į vaistinę koks sloguojantis žmogutis ir prašo vaistų. Turi kantriai jam išaiškinti, kokie vaistai tinka, kaip juos vartoti. Arba pasirodo radikulito kamuojama močiutė. Tada paaiškiname, kokie vaistai jai geriausi, tinka jos amžiui. O jeigu matai, kad vaistų pirkėjui ne kokia paprasta rudeninė sloga, bet gal ir rimtesnė liga, patari pirmiausia apsilankyti pas gydytoją, kuris paskirs jam tinkamiausius vaistus ir gydymą.

O argi pačiam negalima gydytis?
Žinok, Bitute, kad nieku gyvu negalima vartoti bet kokių vaistų! Atseit jeigu jau bičiuliui ar kaimynui jie padėjo, tai padės ir tau. Netiesa! Kiekvienas žmogus serga vis kitaip, todėl kas vienam gali padėti, kitam – tik pakenks. O susirgusiems vaikams dažnai reikia vartoti kitokius vaistus nei suaugusiems ir daug mažiau, antraip galima apsinuodyti ir pakliūti į ligoninę. Taigi būkite labai labai atsargūs, niekada negerkite pirmų po ranka pasitaikiusių vaistų ir visada klausykite savo gydytojo ir vaistininko!

Papasakokite kokį šiurpesnį atsitikimą.
Tai va, sykį į vaistinę atbėgo išsigandęs, veidą šerpe prisidengęs berniukas. Sako, padėkite, teta, labai peršti, oda lupasi… Kas atsitiko?! Ogi jo skruostas it verdančiu vandeniu nuplikytas. Pasirodo, sesutė juokais jam veidą patepė mišiniu iš tūbelės, manydama, kad tai mamos veido kremas. O tūtelėje būta tepalo su gyvačių nuodais nuo reumato, – močiutė juo trindavosi geliančius kojų sąnarius… Taigi tas, kas gydo vieną ligą, visai netinka kitiems dalykams.

Ir kaip vargšeliui padėjote?
Daviau jam tepalo veidui su bičių medumi. Jūsų, bitučių, medus, pikis, duonelė, vaškas – puikūs vaistai nuo daugelio ligų. Netrukus berniuko veidas vėl atgavo normalią išvaizdą. Nuo tada ir jis, ir sesytė visada paskaito užrašus ant tūtelių, buteliukų ir dėžučių, – tie užrašai vaistininkų kalba vadinami vaisto anotacija.

Vaistinėje tų buteliukų ir dėžučių – tūkstančiai… Kaip ir atsimenate, kokias ligas jie gydo?
Vaistų pasaulyje ne ką mažiau nei įvairiausių ligų. Senovėje žmonės gydymui naudojo augalus, mineralus, gyvačių nuodus. Tada vaistininkai buvo vadinami alchemikais, homeopatais, žiniuoniais. O tikroji farmacija, vaistų gamybos mokslas, atsirado tuomet, kai išmokta iš augalų, gyvūnų išgauti chemines medžiagas. Pradėtos gaminti piliulės, tepalai, milteliai, mikstūros…
Kasdien farmakotechnikai laboratorijose kuria naujus, dar geresnius, greičiau gydančius vaistus. O mes, vaistininkai, lankomės specialiuose kursuose, kur sužinome apie naujus vaistus: nuo ko jie padeda, kaip juos vartoti. Todėl mūsų atmintis turi būti labai gera, mes daug skaitome ir visą gyvenimą mokomės.

O kur?
Pirmiausia – mokykloje, paskui – Kauno medicinos universitete. Gydyklose atliekame studentų praktiką, mokomės bendrauti su sveikais ir sergančiais. Tam, kuris mėgsta chemiją, tikslumą, švarą ir žmones, mokytis būna tikrai įdomu.

Ar jūsų vaikai irgi bus farmacininkai?
Jie irgi nori padėti žmonėms – rinktis gydytojo, socialinio darbuotojo profesiją. Mano vaikai didžiuojasi, kad aš padedu žmonėms būti sveikiems. „Mūsų mama – farmacininkė… Ji gali pagydyti“, – sako jie. O aš džiaugiuosi, kai galiu patarti atėjusiam žmogui, kokius vaistus jam geriausia vartoti, kas jam tikrai pagelbės. Juk sirgti – labai nyku ir neįdomu, ar ne? Kur kas smagiau keliauti, mokytis, skaityti, pramogauti, sportuoti…

Tad ką reikėtų turėti savo namų vaistinėlėje?
Jodą, jei susižeisite, marlės, pleistro. Ir suaugusiems, ir vaikams tinkančių vaistų nuo peršalimo ar gripo. Nestiprių skausmą malšinančių vaistų, jei suskaustų dantuką ar galvelę. Vitaminų. Na ir įvairiausių vaistažolių, stiprinančių organizmą. Visus kitus vaistus galima vartoti tik pasitarus su gydytoju ar vaistininku.

Taip ir darysime! O aš, Bitutė, dar pridursiu – turėkite po ranka ir mūsų, bitučių, darbo vaisius, – medaus, pikio, bičių vaško. Šitie pievose ir giriose surinkti vaistai – labai gardūs ir naudingi visiems.