Mes, bitutės, irgi mėgstame puoštis. Ypač artėjant klasės susitikimui, į kurį tetulės Šarkos sode šį šeštadienį turi susiburti visos bendraklasės. Ta proga nutariau pasipuošti sidabriniais močiutės auskarais. Bet… nuo kairiojo – nusilupęs gintariukas, o dešiniojo – sulūžusi kilpelė. Teko skubiai skristi į Vilnių, juvelyrines dirbtuves Rotundo gatvelėje, pas juvelyrą auksakalį EDVINĄ LAPINSKĄ. Kol juvelyras Edvinas, užsidėjęs specialius didinamuosius akinius, mažytėmis repliukėmis taisė mano auskarėlius, pasmalsavau, kodėl jis pasirinko šią profesiją.

Ar nenusibosta lydyti, karpyti ir veržti tuos mažyčius daiktelius?
Tikrai ne! Ar ne smagu sutaisyti seną gražų šeimos papuošalą, kurį galbūt nešiojo dar jūsų proproproprosenelė? Ar ne linksma sukurti madingą apyrankę, kuria pasipuoš miela mergaitė? O kiek žmonių prašo pataisyti išklerusius akinių rėmelius, laikrodžių grandinėles! Juvelyro auksakalio darbas teikia daug džiaugsmo.

O kodėl vadinatės „juvelyru auksakaliu“?
Juvelyro auksakalio amatas – vienas seniausių. Egipto piramidėse rasta faraonų papuošalų iš gryno aukso. Jau senovės egiptiečiai mokėjo rasti ir lydyti auksą. O prieš šešis šimtmečius Kolumbas, atradęs Amerikos žemyną, amą prarado pamatęs vietinių gyventojų namus bei šventyklas, išpuoštas nuostabiausiais grynojo aukso dirbiniais. Majai, inkai, actekai sugebėdavo nukalti neregėto grožio aukso papuošalų. Štai kodėl užkariautojai iš visų kraštų veržėsi į Amerikos žemyną, grobė auksą, plėšikavo… Bet tai jau kita istorija.

Žiūriu, tas auksas – gana pavojingas metalas. Sako, nedori žmonės vagia auksinius dirbinius, žiedus, brangenybes, monetas…
Ilgą laiką aukso ir sidabro dirbiniai buvo tarsi pinigai. Už juos galėjai daug ką nusipirkti. Be to, popieriniai pinigai ilgainiui sutrūnija, tampa nevertingi, o auksas išsilaiko ilgai. Meniškas auksinis ar sidabrinis papuošalas – tikras turtas. Visais laikais „blogiukai“ brovėsi į senovinius kapus, apleistas pilis, piramides, tikėdamiesi atrasti lobių – aukso ir brangenybių. Pasaulyje dėl kai kurių papuošalų, pavyzdžiui, karūnų, žiedų, šlifuotų brangakmenių, padaryta baisių nusikaltimų! Todėl dabar senovinės brangenybės rūpestingai saugomos muziejuose.

O kada auksakaliai atsirado mūsų kraštuose?
Lietuvoje – apie 1495 metus. Papuošalai iš aukso vertinami labiausiai, nes auksas – ilgaamžis, nerūdijantis metalas. Iš jo patogu gaminti įvairias puošmenas, padabinti brangakmeniais… Ar žinai, kad iš vieno gramo aukso galima išlydyti beveik kilometro ilgio siūlelį? Aukso siūlais nuo senų laikų siuvinėjami didikų ir dvasininkų apdarai, šventiniai drabužiai. Norint galima pagaminti tokią plonytę aukso plokštelę, kad per ją matysi dangų.

Bet man gražūs ir vario papuošalai…
Taisome ir juos. Žalvario, vario sages, apyrankes žmonės nešiojo nuo senų laikų. Sako, kad šie metalai naudingi sveikatai. Ar matei, Bitute, kokie puikūs senoviniai žalvario papuošalai muziejuose? Vėliau, Lietuvai pradėjus daugiau bendrauti su kitais Europos kraštais, pradėta nešioti sidabrinius, auksinius papuošalus su brangiaisiais akmenimis. Yra net mokslas apie brangiuosius akmenis – gemologija. Gemo, išvertus iš lotynų kalbos, reiškia „akmuo“. Tada Vilniuje atsidarė pirmosios juvelyrinės dirbtuvės. Dirbinius pradėta žymėti praba – žymeniu, rodančiu, kiek aukso ar sidabro yra gaminyje. Pirmosios prabos ant lietuviškųjų aukso, sidabro lydinių – tai Vyčio ar Gedimino stulpų įspaudas.

Auksakaliui reikia ir auksinės kantrybės – nė už ką nesugebėčiau dienų dienas taisyti smulkių daikčiukų mažutėliais įrankiais…
Taip. Ranka turi būti tiksli, regėjimas – stiprus. Juvelyrika – tikslumo simbolis. Juk sakoma – juvelyrinis darbas, tai yra labai kruopštus, tikslus. Net futbolininkai sako: „Įmušė juvelyrinį įvartį“. Tam, kuris nori gaminti ir taisyti papuošalus, visada ir visur turi užtekti kantrybės. Ir sumanumo. Tada jis pagamins tokių dailių papuošalų, kad džiaugsis visi!

Jūsų darbo įrankiai panašūs į dantų techniko.
Ne visi. Mes turime metalo lydymo krosnelę, liejimo formas, įvairiausius kaltukus, žnypliukes, gręžtukus. O aukso plokštė ir viela – darbo pagrindas. Jas pjaustome, kalame, lituojame, dilde suteikiame gražią formą. O ant nosies nešiojame binokuliarą – tokius didinamuosius juvelyro akinius.

Ar juvelyrams nutinka kokių nuotykių?
Ir dar kiek! Sykį atbėgo vakare moteris, atnešė sutrūkusį vėrinį, nuotrauką ir prašo: „Dėde juvelyre, suverkite tuos karolėlius taip, kaip šioje mano vestuvių nuotraukoje. Rytoj – mano sidabrinės vestuvės, noriu puikuotis su tuo pačiu vėriniu…“ Triūsiau visą naktį, bet vėrinį suvėriau. Kaip džiaugėsi moteriškė! Būna ir liūdnų atsitikimų. Ateina draugas ir sako: „Egipto turguje nusipirkau saują tikrų aukso žiedų su brangiaisiais akmenimis. Pažiūrėk, ar geri“. Patikrinu, ogi visi žiedai variniai, o tie „brangakmeniai“ – tik gudriai nušlifuoti stiklo karoliukai… Apgavo žmogų. Juvelyras turi iškart atskirti, kas tikra, o kas – ne.

Kur Jūs to mokėtės?
Šiauliuose yra specialūs metalo apdorojimo specialybės kursai. Ten būsimieji juvelyrai mokosi piešimo, kompozicijos, metalų technologijos, chemijos. Auksakalys – tarsi menininkas, jis turi išmanyti, kaip pagaminti gražų ir tvirtą daiktą.