Nuo Žemaitijos vakarų vėjelis atnešė tokius gardžius pušų ūglių, bruknienojų ir pražydusių viržių kvapus, kad daug negalvodama griebiau kuprinėlę, išsiblizginau sparnelius ir ryžtingai nudūzgiau Telšių tamsiųjų girių link. Ten, girdėjau, eigulys PETRAS DABRIŠIUS augina tikrų tikriausius vilkiukus.

Plasnodama pajūrio link grožėjausi apačioje pabirusiais pušynėliais, beržynais ir gluosniais. Mėlyni ežerėliai merkė akį, o upės ir upeliūkščiai mojo bangomis. Giraitėje įžiūrėjau stirnų būrelį: orų stirniną, jo žmoną stirnaitę ir du rudus stirniukus. Gražūs mūsų Lietuvos miškai! Tai brangiausias mūsų turtas, kuriuo galime didžiuotis ne tik prieš visą Europą, bet, ko gero, net ir pasaulį.

Tačiau pasitaikė ir nelinksmų akimirkų. Miškuose mačiau šiukšlių, kur ne kur degė sausa žolė, grėsmingai artėdama prie pušaičių atžalyno… Būrys rūsčių vyrų, apsiginklavusių šautuvais, pyškino į laukais skuodžiantį kiškelį. Vaikiūkščiai draskė ką tik parskridusios kielės lizdą ir laužė pražydusios ievos šakas. Nejaugi nėra kas sudrausmina tuos miškų niokotojus?!

„Nurimk, Bitute, yra, – nuramino mane, atplasnojusią Upiškio girininkijon, eigulys – miškų sergėtojas Petras. – Tai ir vaikų organizacija „Miško bičiuliai“, ir skautai, o svarbiausia – girininkai ir eiguliai. Jie žiūri, kad miške gerai jaustųsi visi: medžiai, žmonės, žvėrys, paukščiai, net skruzdėlės. Jie sergsti mišką ir baudžia tuos, kurie jį niokoja. Tą darbą aš dirbu jau 20 metų“.

O kodėl jūs tapote miško žmogumi – eiguliu, o ne kokiu inžinieriumi?
Inžinieriaus darbas irgi labai įdomus, tačiau man patinka miškas. Augau netoli girios, Prienų rajone. Girios paslaptys mane traukė it kokį vilką. Koks įdomus medžių, žvėrelių ir paukščių gyvenimas! Taigi ir nutariau – globosiu mišką, ir viskas! Dabar su žmona ir sūnumi Karoliu gyvename sau miške.

Ar nebaisu? Ims ir atsliūkins vilkas…
Ko jau ko, bet vilkų tikrai nereikia bijoti! Pilkieji miško broliai baisūs tik pasakose. Dabar vilkai patys baiminasi žmonių, stengiasi nepakliūti į akis, nes tie šimtmečiais juos šaudė ir gaudė. Vilkai nyksta, kai kurios jų rūšys įtrauktos į Raudonąją knygą. Tai svarbi knyga. Ten nurodyta, kokie gyvūnai Žemėje nyksta, juos griežtai draudžiama naikinti. Ar žinai, Bitute, kad Lietuvoje yra net 30 000 medžiotojų, o beliko tik 300 vilkų? Taigi vienam vilkui tenka šimtas medžiotojų. Tie medžiotojai apsiginkluoja šiuolaikiškiausia technika ir ieško vargšo, jų labai bijančio vilko…

Žinote, ir man jau gaila vilkų… Todėl juos ir pradėjote globoti?
Trečius metus globoju ne tik vilkiukus, bet ir stirnas, danielius, muflonus, šernus. Su vilkais susibičiuliavau todėl, kad mes, miško sergėtojai, nutarėme neleisti Lietuvoje išnykti šiems puikiems, karališkiems žvėrims.

Na ir?
Aš ir kino operatorius Petras Abukevičius, kuriantis filmus apie miško gyventojus, iš Maskvos parsivežėme du šaunius vilkus. O Lietuvoje aptikome vilkę, kurią, įkliuvusią į kilpą miške, atrado ir priglaudė toks medžiotojas. Vilkė buvo labai rimta ir išdidi, taigi pavadinome ją Egipto karalienės vardu – Kleopatra. Suradome jai draugą – vilką Šarchaną iš Kauno zoologijos sodo. Kleopatra atsivedė 5 vilkiukus – „berniuką“ ir 4 „mergaites“. Puikiausiai su jais sutariame! Kai kurie ir patys jau turi vaikų. Vieno vardas – Šilas. Stipriausios vilkės – Pika. Vilkė Spyglė – draugiškiausia. Ji saugo namus, filmuojasi, su mumis vaikštinėja po girią.

Ar jie nepabėgs?
Ne, priprato prie mūsų. Gyvena didžiuliame aptvare… Mažame vilkų laikyti negalima, nes būdami laisvi miško žvėrys ten nuolat suka ratu tikėdamiesi ištrūkti. Vilkui, kaip ir žmogui, reikia daug laisvės ir pagarbos.

O kaip laikosi Kleopatra?
Ji iškeliavo į Vilkų karalystės dausas – paseno ir numirė. Jos iškamšą padovanojome Šakių urėdijos muziejui, kad visi pagerbtų tą išdidžią mūsų vilkų pramotę. O eigulijos svečiai gali pamatyti jos palikuonis ir – paspausti vilkui leteną.

Oi, baisu… Ar spaudėte vilkui leteną?
Taip, ir ne kartą. Jei jam patinki, pats prieina ir ištiesia leteną. Labas, sako, brolau! Bet jei iššiepia dantis – verčiau nelįsk. Tada tūno kur tyliai ir išlenda tik nuotaikai pasitaisius. Vilkai – labai teisingi. Pavyzdžiui, jie niekada nepalieka savo vaikų, netyko iš pasalų, gerbia kito teritoriją – į svetimą nelįs. Taip pat gerbia senus vilkus ir vilkes, atneša jiems maisto.

Koks šauniausias vilkų pokštas?
Žiemą su operatoriumi Petru filmavome mišką. Spyglė bėgiojo po ežero ledą. Toks žmogelis žvejojo prie eketės. Nutarėme nufilmuoti, kaip jis elgsis išvydęs vilką. Na ir išsigando jis Spyglės! Bandė ją gąsdinti meškere, žiebtuvėliu, bet Spyglei – nė motais… Jis numetė Spyglei ešerį, o toji jį ir suėdė. Priėjusi šalia jo atsigulė – padėkojo. Tada jis suprato, kad čia prijaukinta vilkė, ir mes visi skaniai pasijuokėme iš to pokšto. Nuo tada jis vilkus labai gerbia.

Ar norint būti eiguliu svarbiausia – gerbti miško žvėris?
Svarbu, bet pirmiausia reikia mylėti mišką ir, žinoma, mokytis. Naudinga priklausyti gamtos ir miško mylėtojų būreliui, pagyventi miške, daug skaityti apie žvėris ir paukščius. Baigus mokyklą galima mokytis Kauno miškų ūkio aukštojoje mokykloje, Žemės ūkio universiteto Miškų fakultete. Mat tikram eiguliui negana vien vaikštinėti tarp medžių kaip kokiam ponui, reikia išmanyti gamtos saugos įstatymus, miško gyventojų įpročius, augalų gyvenimą. Ir būti griežtam, mat dažnai tenka bausti gamtos niokotojus ir padegėjus.

Ko palinkėtumėte miškų mylėtojams?
Saugoti ir gerbti miškus. Negąsdinti jų gyventojų – paukštelių ir žvėrių. Nepadegti miško, o pamačius gaisrą tuoj pat pranešti girininkui ir ugniagesiams. Nemėtyti šiukšlių. Niekada negaudyti paukščių ir žvėrelių. Ir – nebijoti vilkų. Tada visa giria mylės ir jus.