Ankstų rytą žvilgtelėjau pro avilio plyšį ir – apstulbau… Tas žolytės žalumas, dangaus žydrumas, vieversėlių pilkumas virš margų dirvonų! Tik čiupk popieriaus lapą, dažus ir tapyk. Iš beržų jau laša gardi, sveika sula. Belieka tik nusilipdyti iš molio gražų ąsotėlį, prisilašinti sulos ir dovanoti bičiuliams. Bet… prisipažinsiu atvirai (mes, bitutės, esame labai atviros) – nei nutapyti pavasario rytą, nei nusilipdyti gražų ąsotėlį man nepavyko. Išėjo kažkokia purvina kerza keverza… Matyt, esu ne kokia dailininkė. Taigi pasipusčiusi sparnelius nuskriejau į Vilniaus vaikų lopšelio-darželio „Medynėlis“ menų studiją. Ten dailininkė Monika Jutelienė dailės moko vaikus. Gal pamokys ir mane?

Pasižvalgiusi po jaukią „Medynėlio“ menų studiją, ant kurios sienų puikavosi spalvingi vaikų piešti paveikslai, ant suolų – molio dirbiniai ir suvenyrai (dailininkai tokius vadina keramika), o studijos kampe – galinga ir rūsti molio degimo krosnis, pajutau, kad mane apleido drąsa. Taip gražiai dailininkauti turbūt niekad nesugebėsiu… Vis dėlto nutariau pasmalsauti.

Monika, turbūt piešia ir lipdo tik labai gabūs vaikai?
Visai ne! Tai gali visi. Ir kuo dažniau, tuo geriau sekasi. Mūsų menų studijoje piešimo ir keramikos kasdien mokosi daug įvairaus amžiaus vaikų. Kai kurie, mažesnieji, iš pradžių nelabai ir išmano, kaip pradėti… O pradedame nuo dėmės.

Kaip tai – nuo dėmės?! Kas gali būti gražaus dėmėje?..
Priešingai. Dėmė – labai gražus ir paslaptingas dalykas. Ar kada, Bitute, žiūrėjai į dėmes, dėmeles ant sienų, tapetų, senų baldų?.. Įsižiūrėjęs pamatai, kad viena panaši į seną nykštuką, kita – į šunelį, o trečioji – tarsi kalno viršūnė. Kai kuriose dėmėse gali įžiūrėti daugybę įdomiausių dalykų. Belieka tą dėmę tinkamai apipaišyti ir – paveikslėlis gatavas.

Tiesa! Sykį vienoje dėmėje įžiūrėjau šarvuotą raitelį, besikaunantį su slibinu.
Puiku. Taigi turi dailininko vaizduotę ir akis. Jos padeda pasaulį, spalvas, linijas matyti įdomiai, gražiai, paslaptingai, taip pat piešiant ar lipdant gražiau derinti formas, linijas, spalvas. Taigi tu sugebėsi nupiešti tokį pasaulį, kokį jį matai. Iš pradžių pieštukas, teptukas ir spalvos tarsi tavęs neklausys, nes ranka dar nebus įgudusi. Paskui tai, ką nori, vaizduosi vis lengviau. Kartais, žinoma, tave ištiks „kūrybinės kančios“. Tą jausmą dažnai patiria dailininkai ar kiti meno žmonės – norisi nupiešti, parašyti kažką labai gražaus ir gero, tačiau vis atrodo, kad padarei kažką ne taip, kad tik mėgdžioji kitus… Tačiau mokytojo padedama netrukus galėsi viską nupiešti laisvai ir gražiai.

Ar išmoksiu lipdyti ir žiesti iš molio?
Taip. Sakoma: „Molis – mūsų brolis“. Nuo senovės žmonės draugauja su moliu. Žiedžia puodus, dubenis, gamina plytas krosnims ir namams statyti. Molis netgi gydo. Tereikia prie jo prisipratinti – minkyti, kočioti, lipdyti. Netrukus galėsite lipdyti skulptūrėles, lėkšteles, medalius. Dirbiniai išdžiovinami, išraižomi ornamentais ir išdegami molio degimo krosnyje. Ar žinai, kad ir „Dainų dainelės“ konkurso dalyviams medalius su paukšteliais sukūrė mūsų menų studijos vaikai?

Matyt, jūsų mokiniai užaugę bus tikri dailininkai.
Ne visi. Piešti ir lipdyti gali visi, kurie mėgsta į pasaulį žvelgti dailininko akimis. Pažįstu net tokių, kurie pradėjo piešti senatvėje. Ir puikiausiai piešia! O tikrais, profesionaliais dailininkais tampa tie, kurie mokosi dailės, kuria iš įvairiausių dalykų meno kūrinėlius ir rengia parodas.

Kuria iš įvairiausių dalykų?! Ką sukursi, tarkim, iš puodo šukių ar senų kojinių?
Meno kūriniui tinka viskas, iš ko galima kažką sudėlioti: seni skudurai, šiaudai, raktai, šukės, net konservų dėžutės… Svarbiausia, ar gražiai, meniškai tuos daiktus pritvirtinsi, įrėminsi. Sykį besitvarkydama komodoje radau senų kaspinų, medžiagų atraižų, siūlgalių. Nutariau neišmesti ir pasidaryti paveikslą. Skudurėlius dailiai priklijavau ant kartono, išlanksčiau, įrėminau. Taip atsirado įdomūs paveikslai, tinkantys kambariui papuošti. O vienas mano bičiulis kuria paveikslus iš riešutų, prieskoninių augalų, kamštelių, akmenukų. 

Megztukas ar savo rankomis pasiūtas sijonėlis – irgi mažas kūrinys. Sutvarkyti kambarį, perstatyti baldus ar nudažyti sienas, kad akiai būtų malonu – tai irgi kūrinys. Yra net tokia dailės specialybė – interjeras, arba būsto įrengimo menas.

Kokių dar yra dailės specialybių?
Daug. Visos dėstomos Dailės akademijoje, dailės mokyklose ir kolegijose. Yra dailininkai dizaineriai, tapytojai, keramikai, skulptoriai, grafikai ir vitražininkai, drabužių modeliuotojai, scenografai, kuriantys spektaklių dekoracijas… Tikras dailininkas viską: daiktus, drabužius, aplinką, net kompiuterį ir dantų šepetėlį, gali padaryti spalvingus, malonius akiai.

O kokią dailės specialybę baigėte jūs?
Keramiką ir skulptūrą Vilniaus dailės akademijoje. Nuo mažumės norėjau būti tik dailininke. Išpaišydavau namų sienas, grindis, baldus… O pirmosios mano „skulptūros“ buvo varškėčiai, kuriuos nulipdžiau panašius į paukštukus. Visiems patiko tie paukštukai-varškėtukai.

O paskui?
Baigusi Dailės akademiją surengiau kelias savo keramikos, skulptūros, tapybos parodas. Piešti ir lipdyti labiausiai mėgstu anksti rytą, nes tada – daugiausia saulės… Pradėjau dailės mokyti ir vaikus. Su „Medynėlio“ menų studijos vaikais irgi surengėme daugybę parodėlių. Vaikų kūriniai buvo eksponuojami Anglijoje, kitose šalyse. Ruošiamės ir naujai parodai – atrenkame geriausias skulptūrėles, šauniausius piešinius. Juk piešinys ar lipdinys – tai tavo paties sukurtas mažytis gražus pasaulis. Argi ne puiku, kad jį pamato, juo pasidžiaugia visi?!