Ir aš nutariau po pasaulį pasidairyti. Patyliukais Vilniaus oro uoste įsmukau į jaukų aviakompanijos „Lietuvos avialinijos“ lėktuvą SAAB 2000, turėjusį skristi į Švedijos sostinę Stokholmą. Tačiau kad ir kaip gudriai sėlinau, mane vis viena pamatė ir nosine sučiupo orlaivių palydovė – mergina, padedanti keleiviams ir prižiūrinti, kad lėktuve būtų tvarka. Kaipmat buvau nugabenta į pilotų kabiną, kur orlaivio vadas, pilotas-instruktorius Virmantas Armonas man rimtai paaiškino, kad:

• be bilieto lėktuvu skraidyti negali net bitutės;
• bitutės apskritai lėktuve yra nepageidaujamos, nes gali įgelti keleiviams ar pilotams;
• man leis skristi tik todėl, kad mandagiai atsiprašiau ir pažadėjau mūsų skrydį aprašyti žurnale „Bitutė“.

Ir štai – lakūno Virmanto valdomas lėktuvas lengvai atsiplėšė nuo žemės, šovė į debesų jūrą ir išnėrė į akinančią žydrynę. Apačioje – miškai ir slėniai, ežerų veidrodžiai, mažyčiai it degtukų dėžutės pastatai… JĖGA!

Gerbiamasis pilote, kodėl skraidote? Juk vaikštinėti žeme – ramiau.
O man smagiausia – danguje. Vaikystėje išeidavau kur į laukus žiūrėti gandrų skrydžio, stebėjau baltą liniją danguje, kurią brėžia skrendantis lėktuvas… Na, galvodavau, ir aš kada nors taip baltai dangų išpaišysiu! Vyriausiasis mano brolis Vytautas. aukštojo pilotažo sporto meistras, skraidė sportiniais lėktuvais JAK-52 kartu su lakūnais J. Kairiu, V. Lapėnu, iškovojo skraidymo čempiono vardą. O aš, besimokydamas Vainuto vidurinėje mokykloje (Žemaitijoje), lankiau Šilutės sklandytojų aeroklubą, kur išmokau skraidyti sklandytuvu „Blanik“, konstravau aitvarus, lėktuviukų modelius.
Kada pirmąkart pakilote?
Sulaukęs penkiolikos. Kyviškėse lakūnas man leido kartu skristi seno modelio lėktuvu AN-2. Jį vadinome „kukurūzniku“, nes virš kukurūzų laukų barstydavo trąšas. Taigi va, – važiuoja dardėdamas tas „kukurūznikas“ žeme ir… staiga atsiplėšia ir kyla aukštyn! Nuostabu.

Kaip išmokote valdyti lėktuvą?
Mokiausi Zaporožėje. Savanorių armijoje išmokau skraidyti naikintuvu. Paskui gavau karo aviacijos atsargos karininko laipsnį. Paskui mokiausi Aktiubinsko aukštojoje civilinės aviacijos mokykloje, kur įgijau inžinieriaus-piloto profesiją. Grįžęs į Lietuvą, skraidžiau lėktuvais JAK-40, ATR-42. O čia, „Lietuvos avialinijose“, keleivius po pasaulį skraidinu vienu moderniausių lėktuvų – SAAB 2000.

Aukštai skrenda… Ar nebaisu? Ims ir nukris…
Nenukris. Lėktuvą puikiai valdo orlaivio vadas ir pilotas, jo skrydį stebi lokatoriai. Jis visiškai kompiuterizuotas. Jei sugestų vienas kompiuteris, veiktų kiti, kurių yra daugiau nei dvidešimt. Turbosraigtiniai lėktuvai – vieni patikimiausių.

Turbo… kas?!
Lėktuvai, kurių sraigtus per tam tikrus mechanizmus suka galinga turbina.
(Nors aš ir labai išmintinga, mieli skaitytojai, bet šioje pokalbio vietoje nudelbiau akis ir suglumusi pasikasiau galvą. Kas per gudrybės?.. O varge, net ir skraidant reikia mokytis! Pasirodo, lakūnas turi išmanyti ne ką mažiau nei mokslininkas…)

Tai net lakūnai privalo mokytis?
Taip. Fizikos, matematikos, chemijos, kalbų, technologijos. It daugybos lentelę išmanyti lėktuvo konstrukciją. Antraip nesugebės jo valdyti, pajusti. Ar žinote, kad lakūnas turi jausti lėktuvą taip, kaip raitelis – savo žirgą? Kitaip lėktuvas jo neklausys.
Sako, kad lakūnai dar turi būti sportiški ir sveikai gyventi.
Žinoma. Priimant į lakūnų mokyklą ar stojant į Karo akademiją, kur rengiami karo lakūnai, tikrinama jų sveikata. Netapsi lakūnu, jei pakilus virš žemės ims suktis galva, pykins. Na, o rūkaliaus, lėtapėdžio ar apsileidėlio skraidyti tikrai niekas nemokys!

Kodėl?
Pilotas atsakingas ne tik už save, bet ir už keleivius. Jis turi būti šaunus ir patikimas! Mokymas griežtas – du kartus per metus visi lakūnai treniruojasi tam tikroje treniruočių kabinoje, kurioje sukurtos tokios pat sąlygos kaip lėktuve. Tyčia sudaromos avarinės situacijos: kabina krenta, sukiojasi, o joje uždarytas lakūnas turi rasti išeitį iš kebliausios padėties! Kuo daugiau treniruojiesi, tuo geriau skraidysi. Toks lakūnų devizas.

O jei atsitiks kas netikėta?
Viskas taip sutvarkyta, kad netikėtumų nebūtų. Žinome, kokie bus orai, kada kils vėjas, kur griaudės perkūnas. Seniau pavojingi būdavo ir žaibai, tiršti debesys, vėjai, galintys sukelti turbulenciją – lėktuvo kratymą ir supimą. O dabar šiuolaikiniais lėktuvais skristi galime drąsiai.

Mums bešnekant apačioje atsivėrė pasakiškas vaizdas – saulės nutvieksta jūra, nužerta Švedijos salelėmis – šcherais, o pakrantėje – didingas Stokholmo miestas. Valio! Atskridome!

Ačiū jums, lakūne! Sakykite, ką daryti, kad ir mes skraidytume?
Pirmiausia – siekti tikslo. Sveikai gyventi, gerai mokytis. Saugoti akis, nes lakūno regėjimas turi būti labai stiprus. Neverta eikvoti daug laiko kompiuteriniams žaidimams, verčiau keliauti, sportuoti ir – gerai mokytis. Ir visur jausti saiką – net valgant šokoladą.

Ar mėgstate šokoladą?
Žinoma! Tačiau labiausiai – nuotykių filmus, kuriuos, grįžęs po skrydžių, žiūriu su savo sūnumi Mantu. O šokolado iki valios sau leisiu prisivalgyti tik per žiemos šventes. Tegu ir „Bitutės“ skaitytojams jos būna linksmos!