Rimti žmonės su žąsies plunksna
2009 m. vasario 1 d.
Ak, kaip neteisinga… Žvirblis Peštukas pasiskolino iš manęs mėgstamiausią mano knygą, o pats išskrido žiemoti į Egiptą! Kai paskambinau jam mobiliuku, pareiškė, kad knygą grąžins tik pavasarį, o jei panorės, iš viso negrąžins, – kaip aš įrodysiu, kad ji tikrai mano? Vos neapsižliumbiau…
„Nenusimink, – paguodė Boružėlė. – Yra dar pasaulyje teisingų žmonių. Skrendam!“ Taip atsidūrėme pas notarę Oną Adomavičienę, Lietuvos notarų prezidentę, pačiuose Notarų rūmuose. Nors prezidentė vilkėjo juodais iškilmingais drabužiais, kaip ir dera teisingumą vykdančiam žmogui (o notarai ir teisėjai – būtent tokie), ji linksmai šypsojosi. Nusišypsojau ir aš.
Prisipažinsiu – bitučių mokykloje nebuvau pati uoliausia mokinė. Vis spoksodavau pro Didžiojo Avilio langą (tai mūsų mokykla), trokšdama ne rašyti nykų diktantą, bet skraidyti tarp žiedų. Aišku, rašiau tuos diktantus, kur dėsies… Muzikos pamokose blerbiau tokiu storu balsiuku, kad trikdžiau darnią bitučių choro giesmę. O mokytoja kantriai mokė mane muzikuoti, ir štai – dabar galiu išvinguriuoti įmantriausią kamanių dainelę! Net dainuoju solo (t. y. kaip pagrindinė dainininkė) redakcijos vabalėlių ansamblyje „Bitutė“! Ir groju gitara! Va!
Ir aš nutariau po pasaulį pasidairyti. Patyliukais Vilniaus oro uoste įsmukau į jaukų aviakompanijos „Lietuvos avialinijos“ lėktuvą SAAB 2000, turėjusį skristi į Švedijos sostinę Stokholmą. Tačiau kad ir kaip gudriai sėlinau, mane vis viena pamatė ir nosine sučiupo orlaivių palydovė – mergina, padedanti keleiviams ir prižiūrinti, kad lėktuve būtų tvarka. Kaipmat buvau nugabenta į pilotų kabiną, kur orlaivio vadas, pilotas-instruktorius Virmantas Armonas man rimtai paaiškino, kad:
Kai rytais, skubėdama į mokyklėlę, praskrendu pro „Kepuvos“ bandelių kepyklą, nosį taip ir glosto gardūs dar šiltų pyragėlių, sausainiukų ir bandelių kvapsniai. Vanilė, cinamonas, tirpintas sviestas, šiltas šokoladas… Na, kuris iš jūsų nemėgsta kartkartėmis paskanauti mielo, švelnaus, ką tik iškepto pyragiuko? Jis toks dailutis – tarsi suvenyras. Mėgstu ir aš. Tik ne visada pavyksta tokius iškepti… Tai susisuka it pikta pantis, tai būna kietas lyg titnagas, per saldus ar beskonis. Kepti pyragus – tikras menas. Ne veltui po gardžių pietų karaliaus rūmuose didikai pakviesdavo rūmų virėją ir jam nusilenkdavo…
Mes, bitutės, irgi mėgstame puoštis. Ypač artėjant klasės susitikimui, į kurį tetulės Šarkos sode šį šeštadienį turi susiburti visos bendraklasės. Ta proga nutariau pasipuošti sidabriniais močiutės auskarais. Bet… nuo kairiojo – nusilupęs gintariukas, o dešiniojo – sulūžusi kilpelė. Teko skubiai skristi į Vilnių, juvelyrines dirbtuves Rotundo gatvelėje, pas juvelyrą auksakalį EDVINĄ LAPINSKĄ. Kol juvelyras Edvinas, užsidėjęs specialius didinamuosius akinius, mažytėmis repliukėmis taisė mano auskarėlius, pasmalsavau, kodėl jis pasirinko šią profesiją.
Naudingas dalykas tie tiltai! Skrendi sau Vilniuje per Nerį iš senamiesčio Šnipiškių link ir štai – vidury upės pavargsti… Ar sukti atgal, ar perplaukti upę? Neries srovė stipri, nuneštų it pūkelį, be to, mes, bitutės, – ne kokios plaukikės. Tokiu atveju visada gelbsti tiltas, kur gali atsipūsti. Ir šįsyk man padėjo tiesus it strėlė Mindaugo tiltas, ant kurio lenktų tarsi vaivorykštė arkų ir nutūpiau šnektelti su jo statybos darbus prižiūrėjusiu inžinieriumi Ąžuolu Steponavičiumi. Tai išties rimtas dėdė – Vilniaus miesto savivaldybės Gatvių ir statinių (aišku, ir visų tiltų) poskyrio vyriausiasis specialistas. Todėl kalbėjomės labai rimtai.
Lyja ir lyja… Va ir vasarėlė! Vos spėju vakarais, židinio ugnelę pasikūrusi, džiovinti drėgnus sparnelius ir basutes. O ugnelė tikrai labai miela – pakurstyta dailiai tvarkingai dega, sušildo puodelyje pieną vakarienei… Bet lyg tyčia tą vakarą per radiją ėmė ir pranešė – tokia „geroji“ ugnelė, kažkieno nemokšiškai pakurstyta, supleškino klėtį ir net tris bitučių avilius! Išsigandusi griebiau savo keliauninkės kuprinėlę, fotoaparatą ir nurūkau į „gaisro įvykio“ vietą – taip gaisravietes vadina ugnies gesintojai – gaisrininkai. Dabar kitaip jie vadinami ugniagesiais gelbėtojais.
Nežinau, kaip jūs, bet aš, Bitutė, labai pasitempiu pamačiusi žmones baltais chalatais. Visų pirma jie atrodo orūs, patikimi ir be galo švarūs. Antra – jie gali papasakoti įdomiausių dalykų. Trečia – jie padeda būti sveikam. Juk baltutėliais it sniegas chalatais dažniausiai vilki gydytojai ar vaistininkai, rimtų dėdžių vadinami farmacininkais, o kai kada net farmakotechnikais (siaubas, liežuvį gali nusilaužti!).
Nuo Žemaitijos vakarų vėjelis atnešė tokius gardžius pušų ūglių, bruknienojų ir pražydusių viržių kvapus, kad daug negalvodama griebiau kuprinėlę, išsiblizginau sparnelius ir ryžtingai nudūzgiau Telšių tamsiųjų girių link. Ten, girdėjau, eigulys PETRAS DABRIŠIUS augina tikrų tikriausius vilkiukus.
Ankstų rytą žvilgtelėjau pro avilio plyšį ir – apstulbau… Tas žolytės žalumas, dangaus žydrumas, vieversėlių pilkumas virš margų dirvonų! Tik čiupk popieriaus lapą, dažus ir tapyk. Iš beržų jau laša gardi, sveika sula. Belieka tik nusilipdyti iš molio gražų ąsotėlį, prisilašinti sulos ir dovanoti bičiuliams. Bet… prisipažinsiu atvirai (mes, bitutės, esame labai atviros) – nei nutapyti pavasario rytą, nei nusilipdyti gražų ąsotėlį man nepavyko. Išėjo kažkokia purvina kerza keverza… Matyt, esu ne kokia dailininkė. Taigi pasipusčiusi sparnelius nuskriejau į Vilniaus vaikų lopšelio-darželio „Medynėlis“ menų studiją. Ten dailininkė Monika Jutelienė dailės moko vaikus. Gal pamokys ir mane?
