Naujienos

Ankstyvo ryto dovanos

Rasos lašeliai ant pienių lapų šurmuliavo, nes jau buvo laikas kilti ir skristi į dangų. Tačiau Ankstyvas rytas neskubėjo. Jis sučiulpė paskutinį saldaus miego gabaliuką, iš rūko siūlų susuko baltą kamuolį, pasirąžė ir prisigretinęs prie atviro lango stryktelėjo į vidų. Čia miegojo Bernardas.
Už lango nekantravo rasos lašeliai. Ankstyvas rytas nusišypsojo ir pridėjo prie lūpų pirštą.
Ts, jis dar miega, – sušnabždėjo, meiliai žvelgdamas į užmerktas akis.
Ankstyvas rytas užgesino naktinę lempelę, pasidėjo rūko kamuolį ant pagalvės ir pradėjo iš jo megzti Bernardo dieną. Pirmiausia išmezgė sapno pabaigą, paskui – sumuštinį ir kakavos puodelį, skruzdėlytę, paskui…
Galiausiai rūko gija baigėsi, liko tik baltas akmenėlis, apvalus kaip kamuoliukas. Ankstyvas rytas papūtė į jį savo gaivos, pablizgino pirštu ir atsikvėpė.
Gerai, – tarė jis labai patenkintas.
Raginamas nekantraus rasos lašelių choro, Ankstyvas rytas ėmėsi savo pareigų – žadinti. Jis pakuteno nosies galiuką, pasisveikino su blakstienomis, paglostė plaukus ir suskaičiavęs šimtą dešimt Bernardo atodūsių pabučiavo jam į kaktą.
Bernardas pabudęs apsidairė. Už lango po laukus bėgiojo Saulė.
Kas mane pažadino? – paklausė Bernardas Saulės, bet toji tik mostelėjo ranka kažkur į vakarus, tarsi sakydama: „Netrukdyk, negi nematai, kiek darbo turiu atlikti ir kiek kelio man reikia nužingsniuoti iki laidos?“
Kas mane pažadino? – paklausė Bernardas, iškišęs galvą pro langą, tačiau žolės ir medžiai buvo labai užsiėmę augimu ir nieko jam neatsakė.
Kažkas juk mane pažadino, kurgi jis? – susirūpino Bernardas ir kuo skubiausiai išgėręs kakavą ir sukrimtęs sumuštinį, išskubėjo į kiemą. – Turiu jį šiandien surasti, – nusprendė Bernardas.
Kam gi ieškoti to, ko nė nežinai? – paklausė skruzdėlė, keldama milžinišką naštą sau ant peties.
Sapnavau, kad jis man paliko dovaną, – kad žinotum, Skruzde, koks gražus buvo sapnas! Bet nubudau ir neprisimenu, kur ją padėjo, – atsakė Bernardas.
Kažkas su tavim žaidžia slėpynių, – sumurmėjo skruzdėlė, braukdama sūrius prakaito lašus. – Turėtum keliauti pas varnalėšą, po jos lapais tamsu, gal ten pasislėpė tas, kurio ieškai.
Bernardas pasisveikino su varnalėša ir paklausė, gal ji žinanti, kas jį pažadino, tačiau varnalėša nieko nežinojo, mat visa jos giminė labai tingios ir vėlai keliasi.
Tu keistuolis, kad ieškai to, kurio net nepažįsti, – žiovaudama burbtelėjo varnalėša. – Aš niekad taip nedarau. Po mano lapais tamsu ir drėgna, bet dar niekad nebandžiau sužinoti, kas ten darosi.
Jis labai geras, – paaiškino Bernardas neišmanėlei, tačiau toji tik gūžtelėjo visais lapais ir papurtė karūnuotą galvą.
Gal pienės ką nors žinos, jos domisi visokiais niekais, – atsainiai mestelėjo ji.
Netrukus Bernardas jau beldėsi pas pienes. Tuo metu jos matavosi naujas spalvotas skrybėles ir saugojosi skersvėjo, tad durų neatidarė. Bernardas mandagiai belstuku pastukseno dar kartą ir patraukė prie langelio, pro kurį liejosi pienių tarškėjimas ir juokas.
Atsiprašau, – tarė Bernardas, įkišdamas galvą pro langelį, – gal jūs žinote, kas mane pažadino? Ir kur paslėpta ta dovana, kurią sapnavau?
Paklausk žibinto kieme, iš aukštai jis viską mato, viską žino, – patarė pienė, užsimaukšlinusi rožinę skrybėlę. – Ir nesugriauk mūsų namų.
Ačiū… – kiek sutrikęs nužvelgė ją Bernardas. – Keista skrybėlė… Gal spalva kitokia turėtų būti? – ir pasileido bėgte pas žibintą.
Žibintas buvo senas, susikūprinęs, paliegęs, vos du plaukai styrojo jam ant pakaušio. „Nieko sau, – susimąstė Bernardas, – anksčiau nepastebėjau, kad jis visai nusiminęs.“
Žibinte, gal matei, kur paslėpta mano dovana?
Nemačiau. Nieko nebematau, aš seniai aklas, – liūdnai suūbavo žibintas. – Kažkas man išdaužė akį.
Juk ne aš? – paklausė išsigandęs Bernardas, kažką tarsi prisimindamas.
Nežinau, juk nematau, kas tu… – šnurpštelėjo kuprius neregys.
Nieko sau, kokia keista diena, – pasakė po nosim tylutėliai Bernardas ir, pliaukštelėjęs delnais sau per šonus, pasileido bėgte namo.
Įlipsiu pro langą, bus greičiau“, – pamanė ir stryktelėjo ant palangės. Jo kambaryje tupėjo žąsis susitaršiusiomis plunksnomis. Bernardas ją sušukavo, suglostė ir sukedeno kiekvieną pūkelį, kiek pakraipęs galvą po kaklu parišo kaspiną.
Grįžk, kai tik galėsi, – tarė ši ir patenkinta įsitaisė kampe.
Bernardas atsuko naktinę lempelę ir strykelėjęs pro langą nukūrė pas žibintą. Šis pasilenkė ir Bernardas jam įspaudė akį.
Ači… – buvo bepradedąs nušvitęs žibintas, tačiau Bernardas tik pamojavo jam ir spruko namo.
Tikriausiai ji žino, kur paslėpta dovana“, – svajojo Bernardas. Tačiau įpuolęs į kambarį žąsies neberado. Tik ant tvarkingai paklotos lovos gulėjo baltas apvalus akmenėlis. „Štai ta dovana, juk jį ir sapnavau“, – nudžiugo Bernardas ir, paėmęs akmenėlį, pasodino į vazoną. Tada atsisėdo ant lovos kraštelio ir ėmė laukti.
Netrukus pasigirdo muzikos garsai, tarsi kas grotų apatiniais skrabalo aukštais. Pasirodė auksinis daigelis, kuris augo sulig muzika ir vyniojosi žemyn pro langą. Pirmoji jo šakelė nutįso po varnalėša. Iš jos žiedo išskrido baltai šviečiantis jonvabalio kamuoliukas. Jis ėmė šokti su varnalėšos lapais, kad šiai net karūna nuo galvos nukrito.
Antras daigas nusiraizgė į skruzdėlyną. Vos jis palietė skruzdės pečius slėgusį nešulį, šis virto baltu kiaušinėliu, iš kurio išsirito skruzdėliukas.
Trečia virkštė nusiraizgė iki sesių pienių. Seserys nuvargusios vis dar ginčijosi, kuri skrybėlė kuriai labiau tinka:
Šita man geriau atrodo negu tau, – aiškino jaunėlė.
Nieko sau, gal manai, kad esi už mane gražesnė? – pasipūtė vyresnėlė.
Jūs abi gražios, – droviai tarė ant palangės pasirėmęs auksinis pumpuras. – Aš padovanosiu jums patį gražiausią apdarą.
Pumpuras plyšo. Pasirodė balta liepsna. Jos liežuviai sulaižė skybėlaites ir papuošalus. Pienės užsidengė iš nusiminimo akis, tačiau atsimerkusios pamatė esančios su prašmatniausiais balto pūko kailinėliais.
Ketvirta šakelė apkabino žibintą, užsiraitė į viršų ištiesindama jo kuprą. Netrukus žibinto viršuj švietė ne blausi naktinė švieselė, bet apvalus jonvabalis, didumo sulig kamuoliu.
Nieko sau, – tare Bernardas nustebęs, – nieko sau dovana…
Penktoji šakelė įkopė į dangų ir iš jos išaugo Mėnulis. Jį išvydusi Saulė lengviau atsiduso ir nuėjo miegoti.
Kaip gerai, – pasakė Bernardas, – nuo šiol miegant man nebereikės naktinės lempelės.
Bernardas padėjo skruostą ant pagalvės. Šioji ištiesė sparnus, kaspinu užklojo jam akis, paglostė plaukus ir atvėrė dėžutę su saldaus miego gabaliukais.

Prenumeruok
Užsiprenumeruok – ir „Bitutė“ atskris tiesiai į tavo namus!
Prenumeratą  įsigyti galite išties paprastai – internetu arba nuėję į bet kurį Lietuvos pašto skyrių. O subūrusiems prenumeratorių komandą, dar pritaikysime ir nuolaidą!

Plačiau
Kontaktai

VšĮ Bitutės žurnalas"
Adresas: Pilies g. 8
LT-01123 Vilnius

Redakcija
Viršupio g. 5
LT-01215 Vilnius
Mob. tel. 8 615 37708
El. p. redakcija@bitute.lt

Naujienos
informacija ruošiama
Mūsų draugai
Naudinga

Kaip prenumeruoti?