– Lukas Maciulevičius (rašinio konkurso „Vasaros nuotykiai“ nugalėtojas) –

Iš mano dienoraščio:

,,Kaip aktyvus moksleivis, nusprendžiau įstoti į jaunųjų miško bičiulių grupelę. Toks ten ir įstojimas – pasirašei ant kartoninės kortelės ir tu – jaunasis miškininkas! Bet užduotys, kurias reikės teisingai atlikti, norint išsaugoti miško bičiulio vardą, rodos esą ištiesų nelengvos – privalėsiu žinoti kaikurių medžių svarbiąsias savybes, tarp begalės paukščių balsų turėsiu atskirti žiemos giedorėlių giesmes… O kai savo išmintį ,,drėbsiu“ miškininkų komisijai, iš nerimo ir liežuvis galgi susipins, kinkos ims virpėti?..

Taip, miškininkai vertins gamtos bičiulių žinias. Ir ne bet kur, o pačioj tikriausioj urėdijoj! Į ją sugužės ištikimi gamtos mylėtojai, turbūt vaikiškų šūksnių bei juoko toje urėdijoje netruks, mat ir mažieji pagramdukai ketina protu nurungti priešininkus. O ką jau kalbėti apie mus, būsimus septintokus! Mes jau prasitrynę visokiausiose renginiuose, tad žinome jų skonį ir vertę. Į scenos vidurį einame ištempę pečius, plačiai žengdami neatsigręžiame, nepatykome ar užnugaryje nestūkso nelaimė – juk nuo tokių narsuolių kaip mes visos nelaimės ir negandos bėga nevaikomos!“

Šiandien urėdijoje ant mano krūtinės žiba miško bičiulio ženklelis, šalia jo – naujas pažymėjimas. Šypsenos spindėjimas prilygsta portfelio blizgesiui, akių spalva darosi sulig mėlynės… Ant kaklo – juosta, nutįsusi iki juosmens, jos gale cinksi ryškiai geltonas medalis. O jau širdies dundėjimas – kaip šimto karilionų!
Už savo žinias gavau prizą ir dabar vaikštau tokioje aikštelėje prie urėdijos. Mokytojai ir bendraklasiai man iš tolo siunčia linkėjimus, urėdai spaudžia mano dešinę, o dar ir grįžęs namo sulauksiu artimųjų sveikinimų.

* * *

Urėdijos pakraštyje – šlaitas. Jo papėdėje viliojančiai šniokščia upeliūkštis ir tvirti medžiai, o kiek aukščiau tarytum upelio lašai – žibuoklės. Šių pavasarinių gėlių jau ir žiedeliai skaisčiai mėlyni, koteliai ūgtelėję, tik čionykštė žemė lyg po kažin kokių liūčių – šlapia ir nemaloniai lipni. Kol aprėpsiu begalę gėlyčių, išsitepsiu ne tik naujo švarko skvernus, bet ir išbalintų marškinių rankogalius. Nedidelį kaklaryšį, ir tą įkišiu kur nereikia. Bet negi pareisiu namo lyg stuobrys, grįšiu nė žiedelio neparnešdamas?! Juoba šiandien motinos diena ir tik šiandien motinoms gėlių kvapas saldžiausias, o vaikų sveikinimai – mieliausi….
Darbštūs ir vikrūs bendraklasiai jau grįžta iš šlaito prisižėrę pilnas saujeles gėlių, o aš?.. Mano draugas Jeronimas sukiojasi aplink išėjimą; ir šis prisirinkęs nemažai gėlių.
Timpteliu Jeronimą už peties.
– Ei, ė! – išsigąsta šis. –Tinginiauji ir kitus gąsdini?!
Nežinau, kuo man pradėti. Ką tik jaučiausi kaip didvyris, į galvą plūdo išmoningos mintys, o dabar – nors kumščiu trenk.
– Labas, – pasisveikinu ir tęsiu: – puiki diena!
– Kurgi ne, – prunkšteli mano bičiulis, – negi bus niūri, kai tu – nugalėtojas!
Tegul šaiposi!
– O tu prisirinkai gražių gėlyčių! – pagiriu Jeronimo puokštelę.
– Taip, šlaitely tokių lyg skatikų primėtyta. O kodėl tu jų nerenki, anksčiau lyg ir mėgai žibuokles?
Delnais perbraukiu per savo kostiumą ir susigėdęs numykiu:
– Kostiumuotas galiu eit tik į šventę, o ne į šlaitą…
– Mat kaip išpaikai, – pastebi Jeronimas,– negi užmiršai namiškius, motinos dieną?
– Oi, ne, – numoju ranka, – tokią dieną sunku būtų pamiršti!
Kiek pasisukiojęs vėl prabylu:
– Jeronimai, aš pas tave – su svarbiu reikalu…
– Na? – suklusta draugas.
– Atiduosiu savo lenktinį, liniuočių rinkinį, o man tu – savo puokštelę…
Ne, savo lenktinuko neatiduosiu! Jeronimas turbūt jo neprašys – jam ne tokie dalykai galvoje.
– Gerai, duosiu, – prabyla draugas, – bet jeigu tu man atiduosi… medalį!
Siaube, nespėjau pasidžiaugti savo prizu, o štai jį jau čiumpa svetimos rankos!
– Negausi! – piktai atkertu.
– Neduok – negausi gėlių!
Na taip, gėlių dabar man reikia labiausiai, tačiau ar dėl jų turiu prarasti pergalės džiaugsmą?.. Velniai griebtų tą medalį – ir be jo esu nugalėtojas, tačiau tik pats sau.
– Negi nenori lenktinio peilio? – kalbinu draugą.
Draugas įkyriai kraipo galvą – ne.
– Na gerai, – atsidūstu, – imk tą medalį. Aš dar ne tokių titulų pasieksiu!
Liūdnai tiesiu medalį Jeronimui. Šis šiepiasi, nesusipranta mane įskaudinęs. Ne, mielas drauge, negausi medalio, nei šipulio tau neduosiu!
Griebiu Jeronimo puokštę ir dumiu. Švilpiu greitai, švilpiu kaip vėjas, o geltonas medalis saugiai guli mano kišenėje.
Negausi, nė nesitikėk, brangus Jeronimai, medalio!

(vertino 14, vidurkis: 4.36 iš 5)

 Loading ...