Lig sutemų, lyg tyliai snaudė,
Paskui pribėgo – pasiimk mane
Ir niekur nieko nenutiko,
Kol prisiglaudęs jaukiai mąstė glėbyje.

Nudžiugo man širdis mažytė,
Neranda vietos ji tikrai,
Bet gilias mintis nuvijo,
Iš lauko sklindantys garsai.

Stačios ausys sklaidė miglą,
Taršku, taršku – uodegėlė nerami,
Ji grįžo, ji tikrai sugrįžo –
Ir džiaugsmo vėl pilna širdis.

Išsklaidė sutemas grįžimas,
Išsklaidė jas ir uodega.
– Šuniuk, ateik, ateik mažyti,
Aš trokštu apkabint tave. 

Lina Margaitytė, 12 m.

(vertino 3, vidurkis: 3.00 iš 5)

 Loading ...