Pasaulio žemėlapyje rasi daug jūrų: Viduržemio, Karibų, Baltijos, Juodąją, Raudonąją, Baltąją… Vienos yra šiltos – jose auga koralai ir plaukioja spalvotos žuvys, kitose beveik kiaurus metus plūduriuoja ledkalniai, gyvena ruoniai, jūrų vėpliai ir pingvinai. Dar kitose gyvena banginiai – didžiausi Žemės gyvūnai, rykliai – labai plėšrios ir didelės žuvys, todėl ten maudytis gana pavojinga. Be to, galima užminti ir ant jūros ežio – mažo spygliuoto jūros gyvūno. Didesni nei jūros vandens telkiniai vadinami vandenynais.

Jūra yra vandenyno dalis, atskirta nuo jo sausumos, salų ar seklumų. Jeigu jūrą beveik iš visų pusių gaubia sausuma – tai vidinė jūra (Juodoji, Viduržemio, Baltijos). O jei jūra tik negiliai įsiterpusi į sausumą – tai pakraštinė jūra (Šiaurės, Norvegų, Barenco). O iš tiesų visos šios jūros ir vandenynai susijungia į vieną ištisą vandens telkinį – pasaulinį vandenyną. Tai Žemės rutulio vandens apvalkalas, dalinantis sausumą į žemynus ir salas.

Apskritai Žemėje yra labai daug vandens. Ties Šiaurės ašigaliu ir Antarktida susikaupę milžiniški, niekada neištirpstantys ledynai. Jei visi planetos ledynai kada ištirptų – vanduo apsemtų didelę dalį Žemės paviršiaus. Todėl labai svarbu neskleisti į atmosferą daug nuodingųjų dujų, nes jos ardo planetą saugantį ozono dujų sluoksnį. Tuomet saulė labiau šildo žemę, šiltėja klimatas ir po truputį tirpsta ledynai. Taigi išeina taip, kad žmonės neatsargiai elgdamiesi su aplinka – gali užtvindyti planetą. Tuomet tektų gyventi povandeniniuose miestuose arba skristi kosminiais laivais į kitas planetas. Galbūt skamba ir įdomiai, bet nemanau, kad toks gyvenimas būtų labai lengvas ir patogus (ypač bitėms).

Baltijos jūra

Baltijos jūra, prie kurios mes gyvename, – negili sausumos apsupta vandenyno įlanka. Su Atlanto vandenynu ji susisiekia tik vienoje vietoje – ties Skagerako sąsiauriu, prie Danijos. Į Baltiją įteka daugybė (apie 250) upių, todėl jos vanduo palyginti gėlas. Kitų pasaulio jūrų ir vandenynų vanduo yra daug sūresnis. Vandenyno vanduo įteka į Baltijos jūrą labai lėtai ir dėl to mūsų jūra yra labai jautri teršalams. Paskaičiuota, kad Baltijos jūros vanduo visiškai atsinaujina tik kas 30 metų. Bėda ta, kad Baltijos jūros regione gyvena labai daug žmonių (per 70 milijonų), pastatyta labai daug fabrikų. Įvairūs teršalai patenka iš pradžių į upes, o paskui ir į jūrą. Ypač kenksminga jūrai yra popieriaus pramonė ir laukų tręšimas įvairiais chemikalais. Be to, jūrą nuolat teršia plaukiojantys laivai. Beveik kiekvienais metais iš kokio nors laivo išsilieja nafta. O per Antrąjį pasaulinį karą Baltijos jūroje buvo nuskandinta šimtai metalinių statinių su nuodingomis cheminėmis medžiagomis. Statinės surūdijo ir chemikalai po truputį patenka į vandenį. Dėl visų šių priežasčių baigia išnykti daugybė žuvų bei gyvūnų ir paukščių rūšių, pavyzdžiui, jūriniai ereliai ir ruoniai.

Baltijos jūra pradėjo formuotis maždaug prieš 13 tūkst. metų. Iš pradžių tai buvo didžiulis gėlo vandens ežeras, susidaręs ištirpus milžiniškam ledynui. Paskui vienoje vietoje perlūžus sausumos ruožui ežero vanduo ištekėjo į vandenyną, o iš ten plūstelėjo sūrus vanduo. Ežeras tapo jūra, vadinama Joldijos jūra. Ji buvo sūri ir šalta – čia gyveno arktiniai gyvūnai ruoniai ir jūrų vėpliai. Paskui jūra keitėsi dar kelis kartus, kol tapo tokia, kokia yra šiandien.

Gintaras

O dar seniau ten, kur dabar banguoja Baltijos jūra, augo vešlūs gintarmedžių miškai. Klimatas tuomet buvo daug šiltesnis: augo net palmės, alyvmedžiai ir laurai. Gintarmedžiai, į šiuolaikines pušis panašūs medžiai, buvo labai sakingi. Kadangi buvo labai karšta, sakai upeliais varvėdavo medžių kamienais. Prabėgo daug metų, pasikeitė klimatas, miškus apsėmė jūra, o sakai virto gintaru.

Kartais į sakus įklimpdavo kokia skruzdėlė ar tarakonas – dar ir dabar žmonės kartais randa gintaro gabalų su jų viduje užsikonservavusiais vabalais ir augalų šakelėmis. Tokie gintaro gabalai labai vertingi – jie padeda suprasti, kokie augalai ir gyvūnai Žemėje gyveno prieš tūkstančius metų. Prie Baltijos jūros apsigyvenusios baltų gentys rinko bangų į krantą išmestą gintarą, žvejojo jį ir tinklais. Paskui darydavo iš jo įvairiausius papuošalus, kuriuos su kitomis gentimis mainydavo į druską, geležies dirbinius, audinius. Nuo Baltijos jūros pakrančių iki pat Romos imperijos driekėsi „Gintaro kelias“, kuriuo pirkliai ant arklių jodavo mainyti gintaro. Praeitame šimtmetyje pradėta gintarą kasti ir žemėje. Jūra gintaro išmeta vis mažiau, matyt, jo ištekliai po truputį baigiasi. Bet vasarą nuvažiavus į pajūrį tereikia pasirausti pakrantės žolėse ir būtinai rasi nors ir mažytį gintaro gabalėlį. Daugiausia gintaro jūra išmeta per audras. Štai 1862 metais po audros ties Palvininkų kaimu vienu kartu buvo rasta apie 1700 kilogramų gintaro.

Mažais kiekiais randama gintaro ir kitose šalyse: Ispanijoje, Italijoje, Sicilijoje, Sirijoje, Indijos vandenyno pakrantėse.

Laivai ir audros

Gyvendami pajūry, žmonės nuo senų laikų gaudė joje žuvis. Nuo kranto pagauti žuvį nelengva, nes jos mėgsta gilius vandenis. Žmonėms kažkaip reikėjo jas pasiekti – todėl jie sugalvojo laivus. Iš pradžių plaustus – surišdavo kelis rąstus, paskui luotus, kuriuos skaptuodavo arba ugnimi išdegindavo storame medžio kamiene. Dar vėliau išmokta statyti didesnius laivus, paskui burlaivius. Galų gale garlaivius ir motorlaivius, o šiandien vandenynais plaukioja penkių aukštų namo dydžio laivai. Kai virš didelių vandens plotų įsišėlsta vėjas, jis šiaušia vandens paviršių ir sukelia bangas. Baltijos jūroje bangos nebūna labai didelės, o Atlanto ar Ramiajame vandenynuose kartais susidaro milžiniški vandens kalnai. Tuomet neatlaikę audrų skęsta net ir tvirčiausi laivai – per žmonijos istoriją jūroje žuvo daugybė jūrininkų.

Jūros – ne jūros

Yra pasaulyje kelios jūros, kurios tik vadinamos jūromis, o iš tikro tai labai dideli ežerai. Tai – Kaspijos, Aralo ir Azovo jūros. Kai kurios jų yra sūrios. O sūriausia yra Negyvoji jūra – Izraelio ir Jordanijos pasienyje. Tai sūriausias vandens telkinys Žemėje – 10 kartų sūresnis nei paprasta jūra. Be to, Negyvoji jūra yra žemiausias natūralus Žemės rutulio taškas – 450 metrų žemiau jūros lygio. Vanduo čia toks sūrus, kad jame neįmanoma nuskęsti. Galima tiesiog gulėti vandens paviršiuje ir žiūrėti į dangų. Daugelyje Žemės vietų (pavyzdžiui, Sacharos dykumoje, Čekijos kalnuose) žmonės randa kriauklių ar jūros nugludintų akmenų. Tai rodo, kad kažkada jūra telkšojo ten, kur dabar yra sausuma.

Rašė Rytis Daraškevičius