Apie naftą, anglis ir kitus žemės išteklius
2008 m. gegužės 1 d.
Apsidairęs aplinkui pamatysi, kad visi daiktai padaryti iš Žemėje randamų medžiagų. Statant namą naudojama: plytos – molis ir smėlis; mediena – Žemėje augantys miškai; stiklas – išlydytas kvarcinis smėlis… Automobiliui pagaminti reikia iškasti metalo rūdą ir išlydyti ją krosnyje. O kad automobilis važiuotų, iš Žemės gelmių reikia išsiurbti naftą ir perdirbti ją į benziną. Kompiuteris padarytas iš daugybės detalių, kurios gaminamos iš įvairiausių metalų ir mineralų. Jo plastikinis korpusas pagamintas iš tos pačios naftos. Žurnalas, kurį laikai rankose, atspausdintas ant popieriaus. Jam pagaminti reikėjo nukirsti ir perdirbti ne vieną medį. Tavo batai pasiūti iš odos, kažkada priklausiusios karvei. Oda buvo išdirbta, nudažyta, sukirpta, susiūta ir prie bato priklijuotas guminis padas, pagamintas iš kaučiuko medžio sulčių.
Pabandykite žeme vilkti sunkią obuolių prikrautą dėžę. Nelengva? O dabar paprašykite, kad kas nors įkeltų tą dėžę į karutį, turintį, pavyzdžiui, vieną ratą, ir pabandykite dar kartą. Lengviau! Tai šit koks naudingas išradimas yra ratas. Jis apvalus ir dėl to lengvai rieda. Taigi bet koks sunkus daiktas, įkrautas į karutį, iš vienos vietos į kitą perkeliamas žymiai lengviau.
Pasaulio žemėlapyje rasi daug jūrų: Viduržemio, Karibų, Baltijos, Juodąją, Raudonąją, Baltąją… Vienos yra šiltos – jose auga koralai ir plaukioja spalvotos žuvys, kitose beveik kiaurus metus plūduriuoja ledkalniai, gyvena ruoniai, jūrų vėpliai ir pingvinai. Dar kitose gyvena banginiai – didžiausi Žemės gyvūnai, rykliai – labai plėšrios ir didelės žuvys, todėl ten maudytis gana pavojinga. Be to, galima užminti ir ant jūros ežio – mažo spygliuoto jūros gyvūno. Didesni nei jūros vandens telkiniai vadinami vandenynais.
Sako, kad pasaulyje gyvena keletas Kalėdų Senelių. Vienas Islandijoje, kitas – Norvegijoje, trečias turįs trobelę Baltarusijos miškuose. O ketvirtas gyvena Suomijos šiaurėje – Laplandijoje. Apie jį ir šis pasakojimas.
Nuo neatmenamų laikų mėnulis kabėjo danguje. Žmonės žiūrėdavo į jį ir vis bandė suprasti – kas tai? Buvo sukurta daugybė legendų ir pasakojimų apie jaunikaitį Mėnulį, Saulės vyrą. Kai kurios senovės tautos, pavyzdžiui, senovės šumerai ir egiptiečiai, garbino Mėnulį. Jie manė, kad tai danguje gyvenančio dievo-jaučio ragai. Mat jauno Mėnulio pjautuvas labai juos primena. Dėl šios priežasties dar iki šių laikų kai kuriose Rytų šalyse karvės itin gerbiamos, o jauno Mėnulio pjautuvas vaizduojamas daugelio Artimųjų Rytų šalių vėliavose.
Kadaise Žemėje miestų nebuvo. Iš pradžių žmonės gyveno tiesiog miškuose, o nuo lietaus slėpdavosi urvuose. Prie urvo angos dieną naktį kūrendavo ugnį, kad laukiniai žvėrys neužpultų. Paskui žmonės išmoko statytis namus iš medžių kamienų ir dirbti žemę. Namai buvo be langų, o dūmai iš ugniakuro išeidavo pro skylę stoge.
Girdėjau, kad ketinate apgyvendinti mus rezervacijoje prie kalnų. Aš nenoriu gyventi sėsliai. Man patinka klajoti po prerijas. Čia aš jaučiuosi laisvas ir laimingas; gyvendami vienoje vietoje, mes imame blykšti ir mirštame. Aš padėjau į šalį savo ietį, lanką ir skydą, bet vis tiek jaučiuosi saugus su jumis. Aš pasakiau jums tiesą, bet nežinau, ar komisarai tokie pat atviri kaip aš? Kadaise šis kraštas priklausė mūsų tėvams, bet dabar, nuėjęs prie upės, matau jos pakrantėse kareivių stovyklas. Šitie kareiviai kerta mano miškus, šaudo mano bizonus, ir tai pamačius mano širdis plyšta iš sielvarto… Gal baltasis suvaikėjęs, kad šitaip negalvodamas užmušinėja žvėris ne maistui? Raudonodžiai medžioja tam, kad liktų gyvi ir nereikėtų badauti.
Vasarą su vienu berniuku žaidėme piratus. Pasidarėme iš bulvių laivelius ir gainiojome juos po kubilą, pilną vandens, riogsantį senelės darže. „O kas tie piratai? O kas išrado laivą?“ – tardė mane mano draugas. Turėjau jam papasakoti.
