Žmonės nuo senų laikų šiek tiek prisibijojo tamsių ir gūdžių girių. Ten gyvendavo laukiniai žvėrys, plėšikai, nykštukai, elfai ir kitos paslaptingos būtybės. Pasakojama daugybė pasakų ir būtų nebūtų istorijų apie vidury girios stūksančią raganos trobelę ant vištos kojos, miško tvarkytoją girinį ar pelkių dieduką pelkinį. Galbūt kažkada miške ir gyveno įvairios būtybės, mat ir miškai tada visai kitokie buvo. Štai kaip Lietuvos girias aprašo A. H. Kirkoras (XIX a. pabaiga): „Vakaruose neišliko nieko, kas prilygtų didingiems Lietuvos miškams… Teutonų riterius stulbino milžiniški Lietuvos ąžuolai, o lenkai… stebėjosi suakmenėjusiais kamienais medžių, kurių rūšies niekas nežinojo“.

Maždaug prieš 12 tūkstančių metų ištirpo paskutinis dabartinės Lietuvos teritoriją dengęs ledynas. Žemė pradžiūvo, tik gilesnėse įdubose susiformavo ežerai, o ne tokiose giliose atsirado pelkės. Vėjas ir paukščiai iš pietų atnešė sėklų, sudygo žolė, pradėjo augti krūmai ir medžiai. Atklydo pirmosios šiaurinių elnių bei mamutų (didžiuliai senovėje gyvenę plaukuoti drambliai) bandos. Vėliau paskui juos atkeliavo ir pirmieji žmonės. Kraštas jiems patiko, nes buvo gražus, miškuose daugybė žvėrių, ežerai pilni žuvų, pajūry gausu gintaro. Žmonės apsigyveno upių ir ežerų pakrantėse. Akmeniniais kirvukais prasikirsdavo nedidelį plotą savo gyvenvietėms, mat tuo metu visą kraštą jau dengė tankus, neįžengiamas, šimtametis miškas. Daugelio tokių senovinių gyvenviečių vietoje šiandien stovi šiuolaikiniai miestai. Po kiek laiko miško plotus kirsdavo jau ne tik kaimams, bet ir dirbamiems laukams. Mišku neapaugusių plotų reikėjo vis daugiau, nes žmonės pamatė, kad dirbant žemę ir auginant gyvulius daug lengviau pragyventi. Baigėsi medžiotojų ir rinkėjų era, prasidėjo žemdirbystės epocha. Kažkada buvusi būtinybė – medžioklė palaipsniui tapo tik didikų ir turtuolių pramoga.

Sekvojos – didžiausios

Bėgo šimtmečiai, žmonių nuolat daugėjo, drauge buvo iškertama vis daugiau miško. Medžių reikėjo namams statyti, šildyti, stalams ir kėdėms gaminti. Miškas nuolat auga, tačiau labai lėtai. Nukirtus medį ant kelmo galima suskaičiuoti jo rieves – kiekviena rievė žymi vienerius medžio nugyventus metus. Didelė eglė užauga per 80, pušis – 100, ąžuolas – 300 metų. Iškirtus miško plotą, žemė suariama ir joje sodinami nauji medeliai. Maži medeliai daiginami iš sėklų ir auginami specialiai tam skirtuose plotuose – medelynuose. Atsodintame miško plote medžius vėl kirsti galima bus tik po kelių dešimtmečių.

Šiandien seniausias žinomas medis Lietuvoje yra Stelmužės ąžuolas – jam apie 1500 metų. Taip pat yra kelios pušys, tikros galiūnės, kurioms apie 300 metų. Bet tai toli gražu dar ne seniausi medžiai pasaulyje. 1858 m. Kalifornijoje vietinis indėnas monakis parodė vienam kailinių žvėrelių medžiotojui milžiniškus medžius – sekvojas. Šie medžiai buvo tokie dideli, kad iš pradžių niekas nenorėjo tikėti medžiotojo pasakojimais. Įsivaizduokite, didžiausi medžiai užauga iki 134 m aukščio – tai yra tokie kaip Vilniaus dangoraižiai. Jų skersmuo – apie 30 metrų, o amžius siekia 3–4 tūkstančius metų. Greitai daugelis didžiausių sekvojų buvo iškirsta, tačiau dalis išliko – gamtos saugotojų dėka čia buvo įkurtas nacionalinis sekvojų parkas.

Žmonių klaidos

Matome, kad miškai auga šimtmečius ar net tūkstantmečius, o žmonės juos sugeba iškirsti ir sunaudoti per kelis dešimtmečius. Ypač dabar, kai žmonių Žemėje tiek daug, o medkirčiai naudojasi ne paprastais kirviais, o galingais motoriniais pjūklais. Šiandien mediena naudojama ir popieriaus gamybai – medžių reikia daugybei knygų, laikraščių ir žurnalų išleisti. Neretai žmonės pamiršta, kad pažeidus pusiausvyrą gamtoje gali užgriūti didelės bėdos.

Ar žinote, kad dauguma Žemės dykumų atsirado dėl žmogaus kaltės? Kadaise tose vietose, kur šiandien plyti Sacharos ir Arabijos dykumos, augo medžiai, žėlė krūmynai ir žolė. Ten atsikraustę klajojantys gyvulių augintojai iškirto medžius, gyvulių bandos nugraužė krūmus ir žolę, ir vėjui ėmus pustyti lakų smėlį žemė greitai virto dykuma, kur beveik nėra gyvybės.

O štai Nepale dėl labai vertingos medienos žmonės iškirto milžiniškus Himalajų prieškalnių miškų plotus. Medžių šaknys nebesugerdavo tirpstančių sniegynų ir lietaus vandens ir krašte prasidėjo baisūs potvyniai, per kuriuos kasmet žūsta žmonės. Tokių pavyzdžių Žemėje daugybė: Libane ir Sibire beveik nebeliko kedrų, o Lietuvoje – ąžuolų. Išnykus kokiai nors medžių rūšiai, kartu su jais išnyksta ir keliasdešimt rūšių vabzdžių, kurie tuose medžiuose gyveno ar mito jo lapais. Prasideda grandininė reakcija, nes dar po kiek laiko išnyksta paukščiai ir žvėrys, mitę tais vabzdžiais. Galiausiai nukenčia ir patys žmonės – antai pradeda sirgti ligomis, sukeltomis mikroorganizmų, kurie pradėjo sparčiau daugintis, nes aplinkoje nebeliko natūralių jų priešų. Atstatyti pažeistą pusiausvyrą – labai sunku, tam prireikia daugybės žmonių pastangų ir ištisų dešimtmečių.

Girios gyvūnai

Senovės metraščiuose dar galima rasti įrašų, kad Lietuvos giriose knibždėte knibždėjo daugybė laukinių žvėrių. Deja, šiandien Lietuvos miškuose pamatyti briedį ar elnią retai pasiseka. Paskutinis tauras (į stumbrą panašus didžiulis žvėris) Lietuvoje buvo sumedžiotas dar didžiųjų kunigaikščių laikais. Vėliau nebeliko ir stumbrų, meškų. Šie žvėrys išnyko dėl beatodairiškos medžioklės. Be to, iškirtus dideles ir tankias girias – jie neturėjo kur pasislėpti ir susirasti pakankamai maisto. Šiandien visoje Lietuvoje likę vos 100 vilkų, dar mažiau laukinių kačių – lūšių. Nebe daug likę ir briedžių, elnių, kurtinių, gervių, erelių. Žvėrims nepatogūs šiuolaikiniai miškai, kur medžiai susodinti tvarkingomis eilėmis. Jiems reikia šabakštynų ir brūzgynų, kad galėtų pasislėpti nuo medžiotojų ir ramiai auginti jauniklius.

Uogos ir grybai

Birželio pabaigoje prisirpsta pirmosios žemuogės. Paskui prasideda mėlynės, bruknės, gervuogės, spanguolės. Vasaros pabaigoje pasirodo pirmieji grybai. Miškus užplūsta uogautojai ir grybautojai. Iš uogų gaminamos uogienės – vitaminų šaltinis žiemą. Taip pat iš miškuose surenkamų uogų daro vaistus ir limonadą. Grybus džiovina arba konservuoja, vėliau naudoja juos sriuboms ir padažams pagardinti. Nors žmonės ir išmoko dirbtinėmis sąlygomis užauginti ir grybus, ir uogas – vis dėlto miške užaugę jie būna ir gardesni, ir sveikesni.

Miškas gamina orą

Tačiau bene svarbiausia miško funkcija – oro atnaujinimas. Medžiai, kaip ir kiti miškuose augantys augalai, nuolat sugeria iš aplinkos anglies dvideginį (CO2) ir išskiria deguonį (O2). O žmonės, žvėrys, paukščiai, vabzdžiai ir net žuvys – atvirkščiai, kvėpuodami naudoja deguonį ir išskiria anglies dvideginį. Tad medžiai ir kiti augalai – gamina orą, be kurio mes negalėtume gyventi.

Rašė Rytis Daraškevičius