Girdėjau, kad ketinate apgyvendinti mus rezervacijoje prie kalnų. Aš nenoriu gyventi sėsliai. Man patinka klajoti po prerijas. Čia aš jaučiuosi laisvas ir laimingas; gyvendami vienoje vietoje, mes imame blykšti ir mirštame. Aš padėjau į šalį savo ietį, lanką ir skydą, bet vis tiek jaučiuosi saugus su jumis. Aš pasakiau jums tiesą, bet nežinau, ar komisarai tokie pat atviri kaip aš? Kadaise šis kraštas priklausė mūsų tėvams, bet dabar, nuėjęs prie upės, matau jos pakrantėse kareivių stovyklas. Šitie kareiviai kerta mano miškus, šaudo mano bizonus, ir tai pamačius mano širdis plyšta iš sielvarto… Gal baltasis suvaikėjęs, kad šitaip negalvodamas užmušinėja žvėris ne maistui? Raudonodžiai medžioja tam, kad liktų gyvi ir nereikėtų badauti.

Satanta, kajovų genties vadas, 1874-ieji

Keliautojas Kolumbas, pirmasis europietis, atplaukęs prie Amerikos žemyno krantų šventai tikėjo, kad pasiekė Indiją. Prieš 500 metų žmonės dar nedaug žinojo apie Žemės rutulį. Buvo manoma, kad Saulė sukasi aplink Žemę, o Kolumbas manė, kad pasaulis daug mažesnis ir kad  per tris mėnesius jį apiplaukė ir pasiekė Indijos krantus. Tad sutiktus vietinius gyventojus jis ir pavadino indėnais. Nors klaida netrukus paaiškėjo, indėnų vardas čiabuviams prilipo ir liko iki šių dienų.

Paskutiniai moksliniai tyrinėjimai skelbia, kad senieji Amerikos gyventojai atkeliavo į žemyną per šiaurės rytų Rusijoje esantį Beringo sąsiaurį. Pamažu jie pasklido po Pietų ir Šiaurės Ameriką. Dabartinės Meksikos teritorijoje susikūrė galingos majų ir actekų civilizacijos. Ten, kur šiandien Peru, gyvavo inkų karalystė, o dabartinės JAV teritorijoje – karingos dakotų, siksikų ir čejenų gentys. Apskritai po visą žemyną pasklido keli šimtai įvairiausių genčių. Indėnų nebuvo labai daug, gentys viena kitai mažai trukdė ir karai tarp jų nebuvo dažni.

Kai kurie indėnai buvo sėslūs: statėsi namus ir dirbo žemę. Kiti klajojo po prerijas medžiodami bizonus bei antilopes ir gyveno iš kailių pasiūtose palapinėse – tipi. Jie puikiai pažinojo gamtą, tikėjo, kad žemė lygiai priklauso visiems žmonėms, medžioklei naudojo lankus, strėles ir ietis. Lankų temples indėnai gamino iš sumedžiotų bizonų gyslų, strėlių ir iečių antgalius – iš akmens bei kaulo.

Beje, iki baltųjų atvykimo – indėnai arklių neturėjo. Pamatę pirmuosius ispanų arklius indėnai mesdavo ginklus ir puldavo ant žemės, nes niekada tokių gyvulių nebuvo matę. Po kiek laiko kai kurie arkliai pabėgo į prerijas ir sulaukėjo. Indėnai išmoko juos gaudyti ir jodinėti.

Iš pradžių indėnai ir atvykėliai baltieji gyveno taikiai. Indėnai padėjo baltiesiems pasistatyti pirmąsias tvirtoves, pamaitindavo iš sudužusių laivų išsigelbėjusius jūreivius. Tačiau netrukus prasidėjo karai. Mat iš Europos vis plaukė ir plaukė laivai, pilni Amerikoje norinčių apsigyventi baltųjų. Indėnus pradėjo versti dirbti, juos gabendavo į Europą ir pardavinėdavo į vergiją. Indėnai sukilo, bet baltieji turėjo šautuvus, o raudonodžiai – tik lankus ir strėles. Daug indėnų žuvo – kiti pasitraukė į Amerikos gilumą.

Tačiau baltųjų ir toliau daugėjo. Jie ieškojo aukso. Šis metalas, kuris taip rūpėjo baltaodžiams, indėnams buvo tik gražus blizgutis, naudojamas papuošalams gaminti. O atvykėliai statėsi miestus, tiesė kelius ir norėjo vis daugiau ir daugiau aukso. Atlanto vandenyno pakrantėje įsikūrė Niujorkas, Vašingtonas, Bostonas ir kiti didieji miestai. Indėnai vis traukėsi į Vakarus, o baltieji reikalavo didesnių žemės plotų. Baltieji žadėdavo: „Dabar mes paimsime iš jūsų šias žemes ir daugiau mums nebereikės – visa kita teritorija priklausys jums amžiams“. Indėnai kaskart patikėdavo, nes buvo naivūs gamtos vaikai, kuriems laikytis duoto žodžio – šventas reikalas. Tačiau baltųjų gobšumas imdavo viršų. Jų vis daugėjo ir naujai statomiems miestams reikėjo vis daugiau vietos bei naudingųjų iškasenų.

Galų gale buvo nuspręsta suvaryti visus dar likusius indėnus į rezervacijas – tokias vietas, kur jie būtų saugomi ir niekur negalėtų išeiti. Baltieji buvo įsitikinę, kad indėnai privalo gyventi sėsliai, auginti gyvulius, dirbti žemę ir leisti vaikus į mokyklą. Tačiau raudonodžiai buvo pripratę gyventi laisvai. Maži indėniukai nuo trejų metų mokydavosi jodinėti, medžioti, aptikti žvėrių pėdsakus. Jie nebijodavo šalčio ir skausmo, net ir žiemą prausdavosi lediniame upių vandenyje ir galėjo valandų valandas tupėti medyje ir laukti, kol žvėris ateis prie upelio atsigerti. Uždaryti į rezervacijas indėnai pradėjo sirgti įvairiomis ligomis, gerti degtinę, beveik kiekvieną dieną kuris nors mirdavo.

Dakotų genties vadas Sėdintis Jautis sukvietė savo žmones ir pasakė jiems, kad geriau yra mirti kovoje nei rezervacijoje. Indėnai sukilo. Karas truko kelerius metus. Nors raudonodžių buvo mažai ir jiems trūko šovinių bei maisto – vis dėlto jie buvo geri kariai. 1876 metais įvyko Litl Big Horno mūšis, kuriame dakotų ir šajenų kariai nugalėjo JAV kariuomenę, vadovaujamą pulkininko D. Kusterio. Žuvo daug baltųjų, tačiau indėnai beveik nebeturėjo šovinių ir buvo priversti pasiduoti. Tik nedideliems būriams pavyko pabėgti ir jie pasitraukė į Kanadą.

Indėnai Amerikoje gyvena ir šiandien. Tiesa, tik nedaugelis jų atsimena savo protėvių papročius. Kaip ir visi amerikiečiai jie dirba, važinėja automobiliais ir geria limonadą. Bet pastaraisiais metais rezervacijose atgimsta indėnų tautinis judėjimas. Kai kurie indėnai vėl švenčia savo šventes, rengiasi plunksnomis papuoštais ir išsiuvinėtais drabužiais, šoka tautinius šokius. Indėnai, nors ir nugalėti, vis dar išlaikė savo kultūrą ir kalbą, o tai reiškia, kad šie pirmieji Amerikos gyventojai – gyvi.

Rašė Rytis Daraškevičius