Birželio 24 dienos išvakarėse švenčiama šventojo Jono Krikštytojo diena, senuose lietuvių raštuose ir iki šiol vadinama Joninėmis. Tai nuo seno žinoma vidurvasarį pabrėžianti šventė, išsaugojusi daugybę lietuvių tikėjimų bei papročių, perduodanti mums senolių patirtį ir išmintį. Šią dieną visa, kas supa žmogų: žemė, vanduo, gamta, teikdavo jam ypatingų galių ir sveikatos, stiprybės ir laimės.

Daugybę metų šią dieną visi rinkdavę vaistingas žoles ir gėles, pindavę iš jų vainikus ar šiaip norėdavę sužinoti, kas ateityje laukia.

Kaimuose ir miesteliuose kurdavę laužus tikėdami, kad ugnis apsaugos visus nuo piktųjų dvasių ir visokių negerovių: žmones ir jų gyvulėlius – nuo ligų ir nelaimių, namus – nuo negandų, pasėlius – nuo sausros.

Buvo tikima, kad naktį prieš švento Jono dieną žydi papartis. Kas suranda tą žiedą, prasiskleidžiantį patį vidurnaktį, tampa laimingas ir turtingas. Tik reikia neišsigąsti visokiausių baisybių, norinčių nubaidyti ir tą žiedą nutverti.

Dar 1889 metais viename pirmųjų lietuviškų laikraščių „Varpas“ buvo rašoma, kad norint rasti paparčio žiedą reikia vidurnaktį, prieš šventą Joną, nueiti vienam prie devynmečio paparčio krūmo, apsibrėžti ratą šermukšniniu pagaliu arba maršalkos lazda, patiesti šilkinę skepetėlę, užsidegti žvakę (grabnyčią) ir melstis nesižvalgant į visas piktybes. Žiedas, kaip aukso grūdelis, nukris ant skepetėlės.

Apie paparčio žiedą pasakojama įvairiausių dalykų: vieni sako, kad jis baltas kaip mėnulis ar žiba kaip žvaigždė, didelis kaip trys kumščiai ar yra visai mažas. Ne visi paparčiai žydi, o tik tam tikra jų rūšis arba tik vienas žiedas per metus visame pasaulyje.

Radęs paparčio žiedą, turi jį gerai paslėpti, kad nepamestum ar nepavogtų. Geriausiai prapjauti rankos odą (mažajame pirštelyje), įdėti jį į žaizdą ir užgydyti ar delne užsiūti. Tokie papročiai išties nėra sektini.

Motiejus Valančius rašęs, kad ieškodami paparčio žiedo žmonės tikėdavo, kad radę taps didžiai protingi, galės kiaurai matyti, kur žemėje pinigai užkasti, akies mirksniu pažinsią visus negerus žmones ir ypač žmogui kenkiančias raganas, galės persikelti iš vienos vietos į kitą nežengdami nė žingsnio. Šitas žiedas duodąs ir galios žinoti savo ateitį. Visoje Lietuvoje buvo tikima, kad kas turįs radęs paparčio žiedą, tas viską žino: ir kas pasaulyje dedasi, ir ką kiti žmonės galvoja, ir visų gyvūnų, ir paukščių kalbas supranta, ir ką medžiai ūžia, ir ką bitelės zvimbia. Bet tik tai negerai, kad papartis taip trumpai žydi, kad niekas nesugeba jo žiedo rasti.

Švento Jono naktį rinkdavę ir šviečiančius švento Jono vabalėlius, kuriuos naudodavo vaistams, burtams ar pokštams. Švento Jono vabalėlį galima padėti ant baltos lėkštės ir šalia mažą sliekelį. Jei tas vabalėlis persirita, persiverčia tris kartus per sliekelį, tai tikėta, kad tas žmogus bus laimingas ir jo norai išsipildys, jei nepersirita, tai neturės laimės.

Pernakt nemigę žmonės anksti rytą eidavę saulės pasitikti, kuri patekėdama, kaip ir per Velykas, šokanti ir gražiausiomis spalvomis besimainanti. O tie, kurie ramiai miegosią, turi žinoti, kad ką Joninių naktį sapnuosi, tas išsipildys, jei sapno spėjimui nusipinsi vainikėlį iš devynių rūšių gėlių, iš devynių laukų surinktų, per devynis kaimus nešdamasi.

Kaip ir visais liaudiškais dalykais, Joninių nakties pasakojimais, tikėjimais, papročiais taip pat nereikia tikėti beatodairiškai. Laikai keičiasi, keičiasi ir mūsų gyvenimas, ir papročiai, bet pažinti savąjį paveldą ir įdomu, ir naudinga.

Rašė Rita Repšienė