Kadaise žmonės nemokėjo statyti namų. Jie gyveno urvuose, prie kurių angos dieną naktį kūrendavo ugnį, kad nubaidytų laukinius žvėris ir apsisaugotų nuo šalčio. Paskui žmonės išmoko pasigaminti įrankius: kirvukus, peilius, ietis… Iš pradžių akmeninius, paskui bronzinius, galiausiai geležinius. Jais galėjo kirsti medžius ir iš jų kamienų ręsti šiokius tokius būstus. Stogus dengė medžių šakomis, šiaudais, nendrėmis arba didžiuliais lapais. Iš pradžių namai buvo be langų, nes žmonės nemokėjo gaminti stiklo, ir be krosnių, nes dar nebuvo išgalvotos plytos. Ugnį kūrendavo tiesiog namo viduje esančioje laužavietėje, o dūmai išeidavo per angą palubėje. Tai nebuvo labai patogu, nes visas namų vidus pasidengdavo suodžių sluoksniu. O vos ugniai užgesus šiluma netrukdavo išsisklaidyti.

Žmonių būstai įvairiuose pasaulio kampeliuose buvo ir tebėra labai skirtingi. Tai lėmė labai skirtingas Žemės klimatas. Vienur išvis žiemos nebūna, kitur nelyja, dar kitur sniegas nutirpsta tik keliems mėnesiams. Afrikoje, kur kiaurus metus karšta, žmonėms užtenka pasistatyti trobelę iš molio ir apdengti ją šiaudais ar nendrėmis. Ten, kur vyravo miškai, namus statydavo iš rąstų, o stogus dengdavo medinėmis skiedromis. Akmenuotose vietovėse sienas kraudavo iš akmenų, o stogus dengdavo plokščiais akmenimis. Paskui tuos akmenis apklodavo velėna ir ant stogų suželdavo graži žolytė. Namų tokiais stogais dar ir šiandien galima pamatyti Norvegijoje.

O štai Italijoje, kur yra daug akmenų ir molio, namus nuo seno mūrija akmeninius arba plytinius. Beveik visi stogai ten iš čerpių – molinių ugnyje degtų plokštelių. Kad iš molio galima daryti plytas ir čerpes, žinojo jau senovės šumerai – jie dirbdavo plytas ir iš upės dumblo. Rankomis nulipdę plytą iš minkšto molio, šumerai išdžiovindavo ją kaitrioje saulėje. Vėliau atrasta, kad tą plytą dar palaikius ugnyje ji pasidaro net kelis kartus tvirtesnė ir nesutyžta pakliuvusi po lietumi. Iš pradžių namams mūryti naudodavo skiedinį, sumaišytą iš kalkių, smėlio ir vandens. Daug kietesnė rišamoji medžiaga – cementas atrasta tik maždaug prieš šimtą metų.

Įdomius namus statydavosi Šiaurės Amerikos prerijų indėnai. Jie buvo klajokliai – keliaudavo iš vietos į vietą medžiodami ir rinkdami augalus. Kai žvėrys patraukdavo kitur – indėnai susikraudavo savo mantą ir sekdavo paskui. Kad kiekvieną kartą nereikėtų gaišti laiko ir statytis naujų namų, indėnai sugalvojo tipius. Surišdavo dvylika karčių į krūvą ir apdengdavo jas susiūtomis bizonų odomis. Viduje įrengdavo gultus ir ugniakurą. Tokį namą-palapinę pastatyti arba išardyti trukdavo vos kelias valandas. Panašiai padarytos ir šiuolaikinės palapinės, kurias žmonės pasiima eidami į žygius. Tik ten vietoje medinių karčių naudojami metaliniai ar plastikiniai strypai, o vietoje bizonų odų – neperlyjamas audeklas.
 
Amazonės ir Afrikos džiunglėse kai kurios gentys statosi būstus aukštai medžiuose, kad laukiniai žvėrys neužpultų. O prie didžiųjų upių gyvenantys žmonės įsikuria valtyse, plaustuose arba namuose, pastatytuose ant į vandenį sukaltų polių. Eskimai ir čiukčiai susirenčia trobeles iš sušalusio sniego luitų. O dykumų žmonės berberai įsirengia erdvius būstus išraustuose urvuose. Giliai žemėje vėsu ir gera, ne taip  kaip dykumos paviršiuje, kur  baisiai karšta.

Lietuvoje žmonės nuo seno namus statėsi iš rąstų. Pirmiausia statomi namo pamatai. Dažnai tai būdavo tiesiog keturi kertiniai akmenys, ant kurių vieną po kito dėdavo storus medžių kamienus. Po vienu iš pamatų akmenų būtinai užkasdavo monetą, kryželį ar pašventintos duonos gabalėlį. Tokiomis aukomis buvo bandoma pamaloninti dvasias, kad jos saugotų naują namą nuo visokio blogio. Viduje mūrydavo didžiulę krosnį, kurioje kepdavo duoną. Ugnis įkaitindavo molines plytas ir jos išlikdavo šiltos iki pat ryto, taip šildydamos visą trobelę. O žiemą ant krosnies buvo galima šiltai miegoti. Langus darydavo nedidelius, o duris žemas, kad žiemą kuo mažiau šalčio patektų į vidų. Jau viduramžiais žmonės atrado, kad tam tikros rūšies smėlį gerai pakaitinus – jis lydosi. Taip gautą skystą masę supildavo į formas ir gaudavo skaidraus stiklo lakštus.  Iš pradžių stiklas buvo labai brangus ir toli gražu ne kiekvienas galėjo sau leisti turėti stiklinius langus.

Laikui bėgant tobulėjo technologijos ir stiklas nupigo, o štai mediena smarkiai pabrango. Tiesiog labai daug miškų buvo iškirsta ir sunaudota namų statyboms, o nauji dar neužaugo. Buvo atrasta daugybė įvairiausių medžiagų, padaryti žmonių būstus sandaresnius, patogesnius, lengviau ir greičiau pastatomus. Tačiau iš esmės šiuolaikiniai namai nuo senovinių ne taip daug ir skiriasi. Ir tie, ir anie turi sienas, stogus, duris ir langus. Tiesa, žmonės išmoko vamzdžiais atsivesti vandenį į namų vidų, įsirengė viduje tualetus ir vonias su karštu vandeniu. O vietoje rūkstančių krosnių naudojamos dujinės ir elektrinės viryklės. Namus vietoje krosnių šildo radiatoriai, kuriais cirkuliuoja karštas vanduo. Tą vandenį šildo kažkur miesto pakraštyje stovinti nafta kūrenama katilinė – didelė krosnis, kaitinanti didelį katilą vandens.

Be to, žmonės pradėjo statyti labai aukštus pastatus – dangoraižius. Tiesa, pirmieji dangoraižiai Žemėje iškilo jau labai seniai – III amžiuje po Kristaus. Jie buvo pastatyti Šibamo mieste, dabartinėje Jemeno teritorijoje, iš saulėje degtų molinių plytų. Paskui ilgą laiką žmonės tokių aukštų pastatų nestatė – nebent bažnyčių varpines, kad iš aukštai varpų skambesys visame mieste girdėtųsi. O maždaug prieš šimtmetį Niujorko mieste, Šiaurės Amerikoje, pradėti statyti ypač aukšti pastatai. Žemė Niujorko Manheteno rajone pasidarė tokia brangi, kad jos nebeužteko visiems norintiems. Buvo rasta išeitis – gyventi ir dirbti vieniems virš kitų. Dangoraižiai statomi iš plieninių sijų, kurios viena su kita sujungiamos varžtais arba suvirinamos.

Žmonės, iš pradžių statę namus tik norėdami apsisaugoti nuo lietaus ir šalčio, galų gale ėmė statyti milžiniškus, o kartais net ir nelabai reikalingus statinius. Štai didžioji Kinijos siena, – vienintelis žmogaus rankomis sukurtas statinys, matomas iš kosmoso, – buvo statoma tūkstantmečius. Siekdamas apsiginti nuo hunų genčių antpuolių, Kinijos imperatorius įsakė pastatyti 6 tūkst. kilometrų ilgio gynybinę sieną. Vis dėlto siena nebuvo labai veiksminga, nes Čingischano vadovaujami mongolų raiteliai sugebėjo įsiveržti į Kiniją.

Kai kurie statiniai išlikę nuo labai senų laikų. Pavyzdžiui, Egipto piramidės, kurioms jau apie 5 tūkstančiai metų, o jos net neketina griūti. Piramides kelias dešimtis metų statė tūkstančiai darbininkų tam, kad kada nors ten palaidotų faraoną (taip vadinami senovės Egipto karaliai). Beveik tokios pat senos ir majų piramidės Centrinėje Amerikoje ar paslaptingasis Stounhedžas Anglijoje. Apskritai per savo istoriją žmonės sukūrė daugybę sudėtingų ir puikių pastatų. Jų rasi beveik kiekviename mieste. Štai Vilnius didžiuojasi savo Katedra, Gedimino pilimi, Onos bažnyčia ar Karaliaus Mindaugo tiltu.

Ne mažiau įspūdingų statinių nei senovėje žmonės sukuria šiandien. Ir ne tik namų. Tiesiami ilgiausi keliai ir geležinkeliai, statomi net keliolikos kilometrų ilgio tiltai ir rausiami tokie pat ilgi tuneliai. Statomi didžiuliai stadionai ir prekybos centrai, oro uostai ir gamyklos, kurios gamina dar daugiau statybinių medžiagų naujiems namams statyti. Žmonės lyg didžiulės skruzdėlės nuolat pluša prie savo pastatytų statinių. Juos reikia remontuoti arba nugriovus senuosius statyti naujus. Žmonės nuolat stengiasi padaryti savo gyvenimą Žemėje dar patogesnį.

Rašė Rytis Daraškevičius