Nuo neatmenamų laikų mėnulis kabėjo danguje. Žmonės žiūrėdavo į jį ir vis bandė suprasti – kas tai? Buvo sukurta daugybė legendų ir pasakojimų apie jaunikaitį Mėnulį, Saulės vyrą. Kai kurios senovės tautos, pavyzdžiui, senovės šumerai ir egiptiečiai, garbino Mėnulį. Jie manė, kad tai danguje gyvenančio dievo-jaučio ragai. Mat jauno Mėnulio pjautuvas labai juos primena. Dėl šios priežasties dar iki šių laikų kai kuriose Rytų šalyse karvės itin gerbiamos, o jauno Mėnulio pjautuvas vaizduojamas daugelio Artimųjų Rytų šalių vėliavose.

Nieko nuostabaus, kad Mėnulis buvo toks svarbus senovės žmonėms – jie pastebėjo, kad pilnėdamas ir dildamas jis sukelia upių potvynius. Vanduo užliedavo ir patręšdavo žemdirbių laukus, tad žmonės lenkdavosi Mėnuliui ir dėkodavo jam. Be to, Mėnulis buvo laiko atskaitos taškas – dar ir šiandien kai kuriose arabų šalyse naudojamasi Mėnulio kalendoriumi (kažkada jis naudotas ir Lietuvoje). Mėnulio kalendorius yra sudarytas iš 28 dienų – maždaug per tiek laiko Mėnulis apsisuka aplink Žemę. Pirmoji Mėnulio mėnesio diena skaičiuojama nuo tada, kai plonytis Mėnulio puslankis tik pasirodo danguje. Europoje pagal Mėnulio kalendorių skaičiuojamos kai kurių švenčių datos. Pavyzdžiui, Velykos švenčiamos pirmąjį Mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio – kovo 21 dienos.

Keturios fazės
Jei pasižvalgysi po dangų, pamatysi, kad Mėnulis kasdien keičiasi. Tai apvalus kaip blynas – vadinamas pilnatimi, tai plonas, panašus į pjautuvą – jaunaties fazė (žodis fazė kilęs iš graikų kalbos žodžio phasis, reiškiančio pasirodymas). Vienu metu jis didėja – tokia fazė vadinama priešpilniu. O pasiekęs pilnumą ima plonėti – tuomet prasideda delčia. Net ir lietuvių kalbos žodis mėnulis greičiausiai yra kilęs iš senojo jo pavadinimo mainulis, t. y. tas, kuris nuolat mainosi. Iš tiesų Mėnulis yra apvalios formos ir nesikeičia. Įdomu tai, kad Mėnulis pats net ir nešviečia – jis tik atspindi Saulės šviesą. Mėnulis sukasi aplink Žemę, o Žemė tuo pat metu, kartu su visu Mėnuliu, sukasi aplink Saulę. Tad Mėnulis atsiduria įvairiose padėtyse Saulės atžvilgiu. O mes matome jį skirtingą, nes kartais jis būna kitoje Žemės rutulio pusėje ir Saulė apšviečia tik pusę arba trečdalį Mėnulio.

Skrydžiai į Mėnulį
Žmonės vis svajojo nuskristi į Mėnulį. Dar prieš kelis šimtus metų buvo kuriami įvairūs planai. Gal įdėti žmogų į patrankos sviedinį ir iššauti į Mėnulį? Rašytojas Ž. Vernas net parašė knygą „Skrydis į Mėnulį“, kuri tais laikais atrodė tik graži pasaka. O nepraėjus nė šimtui metų pirmasis žmogus jau vaikščiojo Mėnulio paviršiumi. Tai įvyko 1969 metų liepos 21 dieną, o tas žmogus buvo amerikietis Neilas Armstrongas. Žinoma, tai buvo nelengvas skrydis – juk nuo Žemės iki Mėnulio yra apie 384 tūkstančiai kilometrų. Astronautas vilkėjo specialius drabužius, nes Mėnulyje nėra oro. Dieną ten būna labai karšta: + 130 laipsnių, o naktį labai šalta: – 160 laipsnių. Po N. Armstrongo Mėnulyje pabuvo dar 11 žmonių. Į Žemę jie parvežė daugybę Mėnulio grunto ir uolienų pavyzdžių. Žemės palydovui tirti buvo sukurti specialūs robotai, vadinami mėnuleigiais. Iki šiol tai vienintelis kosminis kūnas, į kurį buvo nuskridęs žmogus.

Ką nustatė mokslininkai?
Nuskridus į Mėnulį daug apie jį sužinota. Net be teleskopo žiūrint į pilną Mėnulį galima pastebėti tamsias dėmes jo paviršiuje. Paaiškėjo, kad tai į Mėnulį atsitrenkusių meteoritų išmuštos duobės, kažkada išsiveržusių ugnikalnių krateriai ir didžiulės įdubos, vadinamos jūromis. Mėnulyje nėra vandens ir atmosferos, užtat yra labai aukštų – net 9 kilometrų aukščio kalnų. Mėnulis skrieja aplink Žemę 1023 kilometrų per sekundę greičiu. Žemė traukia jį, o jis traukia Žemę. Kai Mėnulis priartėja prie kurios nors Žemės vietos, visas vanduo šiek tiek pakyla – jūrose prasideda potvynis. O kai Mėnulis nutolsta, vanduo sugrįžta į pradinę padėtį – tai atoslūgis. Manoma, kad Mėnulis veikia ir žmogaus organizmą – mat didelę dalį žmogaus kūno taip pat sudaro vanduo.

Mėnulis sudarytas iš įvairių uolienų bei metalų ir yra 80 kartų lengvesnis už Žemę. Jo paviršių dengia purus dulkių sluoksnis. Tai artimiausias Žemei kosminis kūnas, dar vadinamas palydovu. Palydovai būna ir dirbtiniai, žmonių sukurti ir paleisti suktis aplink Žemę.

Užtemimai
Kartais per pilnatį Mėnulis ima ir aptemsta. Kažkoks tamsus debesis uždengia apvalų šviečiantį diską – tai Mėnulio užtemimas. Senovėje žmonės baisiai išsigąsdavo šio reiškinio, nes manydavo, kad kažkas danguje prarijo Mėnulį. Jie puldavo ant kelių ir melsdavo dievų pagalbos. Kadangi Mėnulio užtemimas trunka maždaug 1 valandą ir 40 minučių – Mėnulis paskui vėl pasirodydavo, o žmonės džiaugdavosi manydami, kad dievai išklausė jų maldų. Dar baisesni jiems atrodydavo Saulės užtemimai – juk staiga užtemdavo Saulė, šilumos ir šviesos šaltinis. Ilgus šimtmečius buvo tyrinėjami šie reiškiniai.

Paaiškėjo, kad visiškas Mėnulio užtemimas įvyksta tuomet, kai visas Mėnulis patenka į Žemės šešėlį. Jei į Žemės šešėlį patenka tik dalis Mėnulio, įvyksta dalinis užtemimas. Jis trunka ilgiau – apie 3 valandas 40 minučių. Mėnulio užtemimas gali įvykti tik per pilnatį. Paskutinis visiškas Mėnulio užtemimas Lietuvoje buvo matomas visai neseniai – gegužės 4 dieną.

O štai Saulės užtemimas įmanomas tik esant jaunam Mėnuliui. Tai reiškinys, kai Mėnulio diskas uždengia Saulės diską. Visiški Saulės užtemimai labai reti – Lietuvoje toks bus matomas tik 2075 metų liepos 13 dieną.

Rašė Rytis Daraškevičius