Apie žmonių būstus ir kitus statinius
2009 m. balandžio 1 d.
Kadaise žmonės nemokėjo statyti namų. Jie gyveno urvuose, prie kurių angos dieną naktį kūrendavo ugnį, kad nubaidytų laukinius žvėris ir apsisaugotų nuo šalčio. Paskui žmonės išmoko pasigaminti įrankius: kirvukus, peilius, ietis… Iš pradžių akmeninius, paskui bronzinius, galiausiai geležinius. Jais galėjo kirsti medžius ir iš jų kamienų ręsti šiokius tokius būstus. Stogus dengė medžių šakomis, šiaudais, nendrėmis arba didžiuliais lapais. Iš pradžių namai buvo be langų, nes žmonės nemokėjo gaminti stiklo, ir be krosnių, nes dar nebuvo išgalvotos plytos. Ugnį kūrendavo tiesiog namo viduje esančioje laužavietėje, o dūmai išeidavo per angą palubėje. Tai nebuvo labai patogu, nes visas namų vidus pasidengdavo suodžių sluoksniu. O vos ugniai užgesus šiluma netrukdavo išsisklaidyti.
Apie jas Bitutei pasakoja profesorius etnologas Libertas Klimka
Skaičiuodami, kiek žmogui metų, Amerikos indėnai sakydavo: „Jis matęs devynias vasaras“, tai reiškia, kad jam 9 metai. Visiems žinoma, kad metai susideda iš keturių metų laikų: žiemos, pavasario, vasaros ir rudens – kasmet besikartojančių iš naujo. Štai jau prasidėjo žiema: tris mėnesius snigs, spaus šaltukas ir vėjai ūžaus belapių medžių šakose. Iki gruodžio 24-osios naktys vis ilgės, o paskui po truputį pradės ilgėti diena.
Žmonės nuo senų laikų šiek tiek prisibijojo tamsių ir gūdžių girių. Ten gyvendavo laukiniai žvėrys, plėšikai, nykštukai, elfai ir kitos paslaptingos būtybės. Pasakojama daugybė pasakų ir būtų nebūtų istorijų apie vidury girios stūksančią raganos trobelę ant vištos kojos, miško tvarkytoją girinį ar pelkių dieduką pelkinį. Galbūt kažkada miške ir gyveno įvairios būtybės, mat ir miškai tada visai kitokie buvo. Štai kaip Lietuvos girias aprašo A. H. Kirkoras (XIX a. pabaiga): „Vakaruose neišliko nieko, kas prilygtų didingiems Lietuvos miškams… Teutonų riterius stulbino milžiniški Lietuvos ąžuolai, o lenkai… stebėjosi suakmenėjusiais kamienais medžių, kurių rūšies niekas nežinojo“.
Kodėl dreba žemė? Gal sušalo? O gal ji stūkso ant kokio nors didelio žvėries nugaros ir šiam pradėjus muistytis žemę krečia drebulys? Apie baisingus žemės drebėjimus rašo dar senoviniai kinų, hebrajų ar rusų metraščiai. Kiek tik atsimena istorija, jie vyko griaudami žmonių būstus, skandindami laivus jūroje, o kartais prasivėrusiuose žemės plyšiuose prapuldavo ištisi miestai. Žmonės vis svarstė – kodėl įvyksta tos baisios nelaimės, kurios per kelias valandas sugriauna dešimtmečiais statytus miestus, verčia medžius, sukelia jūroje galingus cunamius.
Žodį „elektra“ žinojo dar senovės Graikijoje – prieš gerus 2 tūkstančius metų. Žmonės pastebėjo, kad trinant du daiktus išsiskiria šiluma ir susidaro keista jėga. Pavyzdžiui, šilko skiaute patrynus gintaro gabalėlį jis pradeda traukti lengvus daiktus. Išgauti elektrą galima ir dar paprasčiau. Tereikia nučiuožti laiptų turėklais žemyn ir paskui paliesti juos pirštu – gausite lengvą elektros smūgį. Pajusti, kas yra elektra, tikriausiai yra tekę ne vienam rengiantis vilnonį megztinį.
Birželio 24 dienos išvakarėse švenčiama šventojo Jono Krikštytojo diena, senuose lietuvių raštuose ir iki šiol vadinama Joninėmis. Tai nuo seno žinoma vidurvasarį pabrėžianti šventė, išsaugojusi daugybę lietuvių tikėjimų bei papročių, perduodanti mums senolių patirtį ir išmintį. Šią dieną visa, kas supa žmogų: žemė, vanduo, gamta, teikdavo jam ypatingų galių ir sveikatos, stiprybės ir laimės.
Sunku net apsakyti, kaip įvairiose pasaulio šalyse skiriasi valgymo tradicijos. Pavyzdžiui, pagal kai kurių centrinės Brazilijos indėnų genčių tradicijas, žmogus turi valgyti vienas. Jei kas nors bent akies krašteliu pamato šios genties žmogų valgantį, šis pasijunta lyg nuogas. Daugelis Afrikos ir Polinezijos kraštų vadų taip pat valgo vieni – už jų vienatvės pažeidimą valgant gresia netgi mirties bausmė. Tuo tarpu didžiojoje pasaulio dalyje valgymas kartu yra draugystės simbolis. 
