Apsisuko metų ratas. Per pačias šventas Kalėdas įvyko ir šviesos stebuklas – pradėjo ilgėti diena. Kol kas to ilgėjimo ir anksčiau pakylančios bei vakare už žemės krašto vėliau nunyrančios saulelės lyg nepamatome. Iš tikro – mūsų akys nėra tokios jautrios, kad pajustų keletą minučių. Tačiau ilgainiui iš minučių susideda pusvalandis, valanda… Sausiui baigiantis, prieš pusiaužiemį (sausio 25-ąją), diena būna ilgesnė visa valanda, ir to net nereikia sakyti. Tai pastebima kiekvienam.

Tačiau sausis sausiui nelygu. Prisimename tokių šaltų sausių, kai poškėjo tvoros, ežerų ledas siekė 80 centimetrų, o žemė įšalo visą metrą. Sausio pusnyse skendo mašinos ir traktoriai, sniegas laužė miškus ir stogus. Tačiau buvę ir kitaip – atsimename atvejus, kai sausio vidury žydėjo pavienės žibuoklės ir iš žiemaviečių sugrįžo giedantys vieversiai. Tiesa, toks žydėjimas ir giedojimas nelėmė nieko gero – vėluojanti žiema ankstyvas viltis pavasariu pavertė niekais.

Ne tokia bloga žiema. Mums ji – vienintelė galimybė slidinėti, čiužinėti ir prasimanyti kitų žiemos pramogų. Prisiminkime jas ir skubėkime į laukus.

Karuselė. Kažkada kaimo vaikai be jos neapsiėjo. Nors ją įrengti visai paprasta, šiandien karuselės – retenybė. Jos statomos ant ežero, tvenkinio ar paprastos kūdros ledo, o jeigu tokių arti jūsų nėra, galima įrengti ledo aikštelę ant žemės pilant vandenį.

Reikia tvirto kuolo ir apie 4–5 metrų karties. Aikštelės vidury įšaldomas kuolas, prie jo didele ir tvirta vinimi prikalama kartis – taip, kad storesnysis jos galas liktų ore. Prie karties plongalio pririšamos rogutės, kurios sukant kartį skrieja pašėlusiu greičiu. Kad rogutės važiuotų taisyklingu ratu, jas reikia tvirtai pririšti ir pritvirtinti.
Ledu su burėmis. Ne visi turi galimybių vasarą paplaukioti su burėmis. Tačiau būtinai išbandykite tai žiemą. Tiesa, ne vandeny, o ant ledo ar sniego. Sulaukę vėjuotos dienos, iš plonų rykščių pasidarykite bet kokios formos rėmą, aptempkite jį polietilenu ar plona medžiaga, ir – į kelią. Jei važinėsite ežero ledu, rėmą galite tvirtinti prie rogučių, o jeigu šliuošite slidėmis, laikykite jį rankose. Taip bus lengviau vairuoti ir „gaudyti“ vėją. Ši žiemos pramoga turi ir vieną trūkumą: su burėmis tenka grįžti prieš vėją.

Sniego namas, arba iglu. Sako, kad vos pramokęs vaikščioti kiekvienas eskimas jau moka pats pasistatyti iglu. Gal todėl šie šiaurės žmonės nebijo keliauti toli per sniego dykumas, kur šalta, siaučia audros ir nesutiksi jokio žmogaus, nerasi gyvenvietės. Kai reikia apsistoti, eskimas iš sušalusio sniego išpjauna daugybę plytų. Dėdamas vieną plytą ant kitos, beregint surenčia kupolo formos namelį.

Žinoma, jums vieniems toks namas gali pasirodyti per sudėtingas, todėl statykite jį keliese. Kadangi sniego plytos briaunomis „nelips“ viena prie kitos, turėsite jas suremti ir prilaikyti. Kai namas bus baigtas, prieš šąlant galite jį palaistyti vandeniu. Taip jis apledės ir sutvirtės.

Sausį paukščiai, žvėreliai lauks jūsų pagalbos. Manau, kad jūs ir patys tai žinote ir savo mažųjų bičiulių tikrai nepamiršote.

Rašė Selemonas Paltanavičius