Ne visi vaikai sutiks su manimi, jei pasakysiu, kad rugsėjis – nuostabus mėnuo. Paslaptis čia visai nedidelė: mokyklon, bent jau iš pradžių, nori ne visi, ir tas nenoras suprantamas. Pabandyk, kad gudrus, po tiek trukusios laisvės, po vasaros džiaugsmų ir rūpesčių atsisėsti į mokyklos suolą, o paskui, grįžęs namo, vėl palinkti prie vadovėlių…

Tačiau rugsėjis – vis tiek nuostabus mėnuo. Jis atveria duris rudeniui, bet dar nevisiškai atsisveikina su vasara. Jis užaugina paskutinius jauniklius ir pietų link palydi paukščius. Rugsėjis pripildo aruodus ir pasiūlo „suskaičiuoti viščiukus“. Rugsėjy diena susilygina su naktimi…

Tačiau kam visa tai iš karto. Profesorius Tadas Ivanauskas, žymiausias Lietuvos gamtininkas, rašė apie ypatingą rudens sutikimą: kai šiluose (taip dzūkai vadina pušynus) pražysta viržiai, reikia atsigulti tarp jų ant miško žemės ir ilgai žiūrėti į dangų. Jis aukštas, po lietų skaidrus, jame plauko debesys ir ratus suka kliksintys ereliai, suopiai, gandrai. Kvepia viržiai, švokščia pušų viršūnės ir suka paukščiai… Kokia nuostabi nuotaika. Ar gali ją patirti kitu metų laiku? Tikrai ne.

Po tokios žalios ir žiedais marguojančios vasaros nesistebim žiedais ir juose dar plazdančiais drugiais, skubriai kopinėjančiomis vapsvomis ir rūpestingomis bitutėmis. Nelabai vykusi joms buvo ši vasara – per daug drėgna, šalta. Ne visos bičių šeimos medaus sau prisinešė, ką bekalbėti apie žmones. Tačiau bijodamos, kad be medaus negalės išgyventi, bitutės rado gamtos išbandytą išeitį – spietė, dalijo senąsias šeimas į mažesnes. Šios, išskridusios iš avilių, kūrėsi naujose vietose. Ne visos naujos bitučių šeimos sustiprės ir išgyvens. Bet kai šeimų daug, tikimybė joms išlikti žymiai didesnė…

Žieduose dūzgia kamanės. Jei vakaro vėsa jas nelauktai užklumpa renkant nektarą, pūkuotos bitės naktį praleidžia žieduose. Tik aukštai pakilus saulei ir atšilus, jos vėl pakyla dirbti. Rudenį liūdna regėti darbščias kamanes – jų metas jau baigiasi, o iš gausios šeimos liks tik viena vienintelė motinėlė, kuri peržiemos ir kitą pavasarį viską – vietos lizdui paieškas, korių lipdymą, šeimos auginimą – pradės iš naujo.

Dar plazda drugiai. Bet ir jie kas rytą skuba atrasti vėjo neužpučiamą, saulės apšviestą vietelę. Daugelis jų jau nudriskusiais sparneliais, bet – skrendantys, gyvenantys. Kol kas tie, kuriems lemta peržiemoti suaugusiems, dar neišsirito. Tai įvyks pačiam rugsėjo gale ar spaly. O dabar ant nukritusios kriaušės kartu su vapsvomis plasteli spalvingas amirolas, čia pat nusileidžia geltona spalva apvedžiotais sparnais šeirys. Pievose plazda baltukai, takelio akmenukų šilumą bando spungės.

Keliauja paukščiai. Dar neskuba, nes rudens – tik pati pradžia. Tik kai atslenka šalnos, paukščiai suskumba traukti į pietus daug sparčiau.

Miškuose mauroja taurieji elniai, vestuves kelia briedžiai. Ne visi girdėjom jų balsus. O briedis išeina į savo raistą, sustoja po pilnatim ir kosčioja – taip, kaip moka, kaip negalėtų pamėgdžioti niekas. Jam tai – pati gražiausia gaida.

Vis tolyn nuo vasaros. Vis artyn spalvotų lapų, šuoliu trumpėjančių dienų meto. Sukasi ir sukasi gamtos ratas. Juda ir juda, nes judėjimas ir yra visų gamtos paslapčių prasmė.

Rašė Selemonas Paltanavičius