2012 m. vasario 4 d.
Sukasi ir sukasi metų ratas. Jau lapkritis, jau diena visai trumputė: mokyklon išeinam tamsoje, temstant iš jos sugrįžtame. Vis rečiau mums pašviečianti saulelė ir vidurdienį pakyla taip neaukštai, kad net mažiausiam vaikeliui padovanoja patį ilgiausią jo šešėlį. Tačiau – dar ne pačių ilgiausių šešėlių metas – dar tik lapkritis. Tiesa, jau vėlyvas, lyg ir pabaigęs visus rudens darbus ir rūpesčius.
Sukasi ir sukasi metų ratas, nešdamas mus vis toliau nuo rudens lygiadienio, trumpindamas dieną ir ilgindamas naktį. Visa tai stebime kasmet, bet tokie pokyčiai veikia mus visada. Jeigu pasižiūrėsime į kalendorių, išvysime, kad Lietuvoje diena nuo Joninių iki šventų Kalėdų sutrumpėja visa dešimčia valandų. Sutikite – tokie pasikeitimai negali mūsų neveikti. Ko gero, labiausiai visus veikia vis labiau užgriūvanti tamsa. Tiesa, dabar dar galime raminti vieni kitus: neskubėk, palauk, pažiūrėsi, kas bus lapkričio gale ar gruodžio vidury…
Baigia žydėti liepos. Manytum – pavėlavo liepos mėnuo, atėjo ne laiku. Tačiau gamtoje to niekada nebūna, viskas vyksta tik pagal ilgai kurtus ir išbandytus dėsnius. Todėl ir liepos beveik visada nužydi dar birželį. Tačiau liepos pradžioje mes jau galime mėgautis šviežių liepų medumi ir džiaugtis vasara.
Skaitykite toliau »
Daugiau straipsnių ieškokite archyve.
