Atrodytų – nei labai laukėme, nei nelaukėme, bet kovas vis tiek atėjo. Šaukiamas jau pavasario mėnesiu, iš žiemos jis atsineša ne vieną šūsnį sniego, neišnaudotą šaltį, vėjus ir pūgas. Tačiau atidžiau pažvelgę tikrai išvysime tai, ką norėtume regėti pavasarį. Ar matėte, kaip atrodo kovo padange skriejantys debesys, su kokiu džiaugsmu kažkas išpureno jų garbanas ir įpūtė neapsakomą lengvumą. Jeigu po baltų debesėlių staiga užgriūva juodi ir sniego pritvinkę debesys, mes turėtume žiūrėti į juos visai be baimės – pabėrę savo naštą, jie taps lengvi ir skaidrūs. Pro tokius net saulutės spinduliai prasišviečia. Beje, pavasario saulutė – stebuklinga: net užstota debesų, ji sugeba ištirpinti didžiausią pusnį ir kiauru rėčiu paversti ežero ledą.

Gurga iš pašalių sniego tirpsmo upeliukai. Neša viską, ką suradę pakelėj – skiedreles, šakeles, kankorėžius ir sėklas. Upeliukas upelin, upelis – upėn, ši – į dar didesnę. O ten toli, Nemuno deltoje, ir vėl potvynis. Vanduo sugurėjo, sunešė ledus prie bebrų užtvankos. Ar atlaikys bebrų statinys, ar potvynis nepavers jų triūso niekais? Bebrai dieną tūno savo troboj, graužia naktį atsineštų karklų šakelių žievę ir klausosi. Jie ramūs, nes ir užtvanką, ir namelį statė iš širdies. Jie ir medžius graužia ne bet kaip: nedidelis tvirtas bebras savo kapliais, žiūrėk, ne tik nugriauna didelį beržą, bet jį dar suraiko mažesniais gabalais. O tuos specialiai iškastu kanalu nuplukdo į namus. Pavasaris pažadino bebrus, ir jie dirba išsijuosę. Tuo labiau kad medelių ir krūmų žievė dabar – pati skaniausia.

Pavasarį viskas kitaip. Antai – tik pažiūrėkite į juodagurklį pilkakepurį žvirblį, kuris visą žiemą buvo toks susirūpinęs ir tylus. Dabar jis lyg naujai gimęs – čerška vos saulei patekėjus, papūtęs gurklį ir nuleidęs sparnus starkso po sniegą ir net nenori matyti liūdno žiemos galo. Ne žiema žvirblio širdy, o pavasaris.

Pašlaitėje, kur saulė nutirpdė sniegą ir lapus vartydamos maisto ieško zyliukės, pražydo žalčialunkis. Jo svaigiai kvepiantys alyviški žiedeliai nuodingi. Kaip ir visas nedidutis krūmelis, kiekviena jo šaka. Nelieskime jo, nors ir labai norėtume matyti pamerktą ant savo stalo. Jeigu iki Velykų liko dar bent dešimt dienų, susiraskite bebro nugraužto ar miškakirčių nuversto beržo šakelių, pamerkite jas, ir švenčių rytą stalą papuošite išspurusių žalialapių beržų puokšte.

Kai kove nuo stogų kapsi lašai ir pavasarišką motyvą pinksi zylės, metas kelti inkilus, metas tvarkytis ir ruoštis pavasariui. Sakysite – kad dar neverta skubėti. Tačiau išeikite į lauką, pažvelkite į debesis ir pauostykite orą: kokius kvapus atneša vėjas? Ar pajutote tą nerimą, tą džiaugsmą ir kažko mielo artumą? Ar atpažinote pavasario dvelkimą?

Rašė ir fotografavo Selemonas Paltanavičius