Kai miškų viršūnės ima puoštis žaliais lapeliais, suprantame atėjus gegužę. Vienais metais ji iškart būna žalia ir gaivi, kitąmet žalia spalva gamtoje ima rastis tik mėnesiui įpusėjus. Žinoma, bitutės iki to laiko būna jau gerokai padirbėjusios. Kartu su didelėm ir pūkuotom kamanėm jos dar balandyje aplankė visas iki vienos pražydusias žibuokles, paskiau iki svaigulio paskęsdavo geltonuose blindžių „kačiukų“ debesyse. Iš čia jos prisinešė daugiausia žiedadulkių ir avily atsirado šviežio medaus bei bičių duonelės. Bičių šeimos padidėjo kelis kartus, o korių akutėse auga vis nauja karta. Artėja dar didesnis darbymetis, tad bičių turi būti labai daug. Tik daug rankų sunkią naštą pakelia, tik daug bičių medaus prineša sau ir mums visiems.

Gegužę jau kukuoja gegutės – matyt, nuo jų šis mėnuo gavo vardą. Dviskiemenė gegutės giesmė – dar ne viskas. Ji moka ir kuksėti, kliuksėti, šnypščioti. Visi šie garsai skirti lizdo teritorijai saugoti ir priešams perspėti. Pala, pasakysite, – kokiam dar lizdui? Juk gegutės lizdų nesuka! Tikrai, jos – vieninteliai mūsų platumų paukščiai, savo vaikų auginimą primetantys kitoms rūšims, dažniausiai smulkiems žvirbliniams. Galime už tai pykti ant gegutės, tačiau ji niekuo dėta: gamta ją tokią sukūrė. Antra vertus, jeigu gegutė bandytų sukti lizdą ir pati perėti, iš to nieko gera neišeitų. Gegutė kiaušinius deda kas kelintą dieną, vadinasi, kol lizde būtų sudėti 5–6 kiaušiniai, praeitų bene 3 savaitės. Per tiek laiko pirmieji kiaušiniai sugestų ir būtų netinkami perėti. Norintiems toliau kaltinti gegutę, negalima pamiršti ir to, kad svetimame lizde ką tik išsiritę gegužiukai beregint išmeta kitus paukščio šeimininko kiaušinius. Žinant, kad gegužiukas išaugs toks, jog po juo tiesiog prasmegs visas nedidelis kielės, devynbalsės, kiauliukės ar kito paukščio lizdelis, galima pateisinti tokį elgesį. Likę paukščiukai paprasčiausiai negalėtų augti kartu ir dėl ypatingo gegužiuko apetito – netikri tėvai vos spėja maitinti jį vieną.

Ne tik gegutės gegužę skardena. Ievoms pražystant paupių karklynuose trioskia ir pernakt negali nurimti lakštingalos. Paežerėse viena kitą pralenkdamos gieda nendrinukės, o geltonose pernykštėse nendrėse garsią melodiją ringuoja didžioji krakšlė. Nuo paukščių balsų skardi miškas, paukščiai netyla sodybose, miestuose. Gandrų lizde lieka vis mažiau laiko pakalenti – jaunikliai auga ir reikalauja vis daugiau maisto.

Visai neseniai girioje įvyko stebuklas – vieną rytą gimė briedžiukas. Žalas, ilgom neklusniom kojom, jis vakarop jau sekė mamą, bet ji, lyg žinodama mažylio galias, toli nėjo: čia pat kramsnojo sočias berželių viršūnes ir graibė pabalio žoles. Pakrūmėje paprastam guoly atsirado gal jau trečia kiškiukų vada. O pempės, papūtusios kuodus, pabalin nulydėjo visai dar mažučius savo pempiukus.

Rūpesčių metas ir mums: juk daug kam tenka laikyti egzaminus, galvoti apie rudenį laukiančias naujas mokyklas. Gyvenimas skuba į priekį, gegužės dienos, nors ir ilgos, bet kaip greitai jos pralekia. Žiūrėkime į jas, grožėkimės: tikrai nerasime dviejų vienodų. Kai gamtoje jau bus žalia žalia ir pradės skraidyti pienių pūkai, atversime vartus vasarai.

Rašė Selemonas Paltanavičius