Kai mus palieka paskutiniai paukščių keliautojų pulkai, suprantame atvėrę duris lapkričiui – vėlyvojo rudens metui. Dabar mūsų jau nestebina vėlai auštantys rytai ir anksčiau temstantys vakarai. Pasirodo, net laikrodžio rodyklių sukinėjimas nieko nepakeitė, nes laiką skaičiuoja ne rodyklės, o gamta. Diena vis trumpėja, net saulėtą dieną šviesos būna nedaug. Saulutės kelias dangumi taip pat trumpesnis, ir pakyla ji tik šiek tiek virš medžių viršūnių…

Kaip rodo lapkričio pavadinimas, jis turėtų nuo šakelių krėsti ir plėšyti medžių lapus. Tačiau didžiąją šių darbų dalį atliko spalis, ir lapkričiui nedaug kas beliko. Tiesa, ne visų medžių lapija vienodai jautri – kai kurių medžių lapai vis dar plazda ant šakelių, juos nuskainios tik pirmasis tikras šaltukas. Kada jo laukti? O… šito nežino niekas! Mūsų klimatui būdingi staigūs pokyčiai, netgi – šuoliai, todėl po darganoto vakaro gali stoti šalnos sidabrą berianti naktis, o rytas – padovanoti pirmą sniegą. Žinoma, jis laikysis neilgai, nes iš žemės kylanti visą vasarą kaupta šiluma ir dienos spindėjimas jį pavers drėgme. 

Ant žemės nukritę medžių lapai turi prasmę: jie pridengia šaknis, po jais saugios glūdi sėklos, slepiasi vabzdžiai. Dabar gali atrodyti, kad lapų prikrito tiek, jog nebus kur jiems dėtis, kad jie draikysis iki kito rudens. Tačiau to nebus, nes jau dabar sumirkusius, prie žemės prigludusius lapus pradeda „virškinti“ sliekai: iki pusės išlindę iš savo urvelių, jie įsitraukia lapus po žeme ir ten iš lėto „perdirba“ į dirvožemiui naudingą humusą. Kur sliekai – daug ir kitų gyventojų. Antai lapus varto ir jų ieško juodasis strazdas, kėkštas. Po žeme juos medžioja kurmiai – tik žiūrėkite, kiek naujų kurmių pilių iškilo! Sliekais mielai pasivaišintų ežys ir barsukas, bet…

Lapkritį daugelis gyvūnų nugrimzta į gilų žiemos miegą. Įmygis būdingas ne tik vabzdžiams, varlėms, ropliams, bet ir šikšnosparniams, miegapelėms, ežiams, barsukams. Iš jų visų gal tik barsukas retkarčiais gali pabusti, ypač jei žiema švelni ir šilta. O ežiai jau dabar snaudžia savo lizduose po kelmais, po malkų krūvomis, po lapais. 

Mes nesuprastume vieni kitų, jei sakytume, kad lapkritis yra liūdnas, apniukęs ir nemielas mėnuo. Kur ten –
gamtoje tiek įdomių dalykų, kuriuos reikia pamatyti. Štai net ir dabar saulutės atokaitoje ant skruzdėlyno mėgsta šildytis skruzdėlės, skraido uodeliai ir… drugiai. Šie drugeliai – žiemsprindžiai, kuriems puikiai tinka vėsus oras. Kai kada šie blyškiasparniai, gležni drugiai skraido net krintant šlapioms snaigelėms. Tiesa, skraido tik jų patinėliai, o patelės yra besparnės, lyg maži paprasti vabzdeliai, ir laipioja žolėmis. Taip geriau, saugiau. Gamta žino, kaip apsaugoti jai svarbius gyvūnus.

Ant šakelių dar raudonuoja šermukšniai. Kai kas pagal jų gausą bando spėti, kokia būsianti žiema: jei šermukšnių daug, ji, sakoma, bus šalta. Tačiau dabar šermukšnius rasi ne visur: jeigu buvo atskridęs strazdų, varnėnų ar svirbelių pulkas, šakelės beregint nupliko. Kol kas dar raudonuoja gudobelės, putinai, rojaus obuoliukai. Tačiau dabar – dar tik lapkritis. Ateis žiema, ir jie tikrai bus prisiminti. 

Sodo gale, po medžiais, stovi aviliai. Spalio gale jų lakose kartais sukrusdavo bitutės, netgi ore apsukdavo ratą. Dabar jos susirinko į šeimą, dūzgia savo nesibaigiančią melodiją ir laukia. Ko? Žinoma, pavasario. Juk čia pat – gruodis, iki Kalėdų liko vos vienas mėnuo. O po Kalėdų… Tačiau neskubinkime laiko. Pamojuokime lapkričiui, paskutiniam lapui, lyg vėliava plazdančiam medžio viršūnėje, ir atverkime duris žiemai. 

Rašė ir fotografavo Selemonas Paltanavičius